Atėjus vaisių metui, jis siuntė tarnus pas vynininkus atsiimti savosios vaisių dalies. Bet vynininkai, nutvėrę jo tarnus, vieną primušė, antrą nužudė, o trečią užmušė akmenimis.
Jis vėl siuntė tarnų, daugiau negu pirma. Bet vynininkai ir su šitais pasielgė kaip su anais.
Galop jis išsiuntė pas juos savo sūnų, manydamas: ‚Jie drovėsis mano sūnaus‘. Tačiau vynininkai, išvydę sūnų, ėmė kalbėtis: ‚Tai įpėdinis! Eime, užmuškime jį ir turėsime palikimą‘. Nutvėrę jie išmetė jį iš vynuogyno ir užmušė.
Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“
Jie atsakė: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių.“
Tuomet Jėzus tarė: „Ar niekada nesate skaitę Raštuose: ‚Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia‘. Todėl sakau jums: Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių“ (Mt 21, 33–43).
***
Šeimininkas yra Dievas, kuris įveisia vynuogyną, t. y. iš visų tautų išsirenka vieną tautą – Izraelį. Sumūrytas aptvaras, įrengta spaustuvė, pastatytas bokštas atskleidžia Dievo rūpinimąsi savo tauta. Vynuogyną prižiūrėti patiki ir vynininkams – tautos seniūnams ir aukštiesiems kunigams. Vynas, meilės ir džiaugsmo simbolis, yra Dievo ir Izraelio bendrystės pagrindas.
Dievas kartkartėmis siunčia savo tarnus, pranašus, kurie primena, kad tikrasis vynuogyno šeimininkas yra Dievas, o ne jie ar pagonių dievai, kad tikrasis žmogaus pašaukimas yra dalijimasis, o ne pasisavinimas. Tačiau daugelis iš pranašų buvo atstumti arba nužudyti.
Pagaliau, atėjus laikų pilnatvei, yra siunčiamas jo vienatinis Sūnus, Jėzus Kristus, nuo kurio taip pat yra nusigręžiama: jis išmetamas iš vynuogyno ir užmušamas, t. y. nukryžiuojamas už Jeruzalės miesto sienų.
Palyginime Jėzus klausia savo klausytojų: „Tad ką gi atvykęs vynuogyno šeimininkas padarys su tais vynininkais?“ (Mt 21, 40). Žmonės atsako taip, kaip jiems diktuoja gyvenimo logika, t. y. taip, kaip jie patys pasielgtų būdami šeimininkais: „Jis žiauriai nužudys piktadarius ir išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie, atėjus metui, atiduos vaisių“ (Mt 21, 41).
Tačiau žmonių mintys – tai ne Dievo mintys. Jėzus cituoja ištrauką iš 118 psalmės: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu. Tai Viešpaties padaryta ir mūsų akims tai nuostabą kelia“ (Mt 21, 42). Taigi Dievo atsakymas yra ne pergalingas keršto žygis, o jo begalinės meilės išsiliejimas. Išganymo istorijoje įvyksta esminis posūkis.
Nužudytasis nepasilieka mirtyje, nelieka „atmestas“. Jis tampa nauja pradžia. Jėzus numato savo kryžių bei prisikėlimą ir iš anksto paskelbia, kad naująją šventyklą Dievas statydina pasaulyje, remdamasis juo, Nužudytuoju ir Prikeltuoju.
Jėzus užbaigia šį palyginimą žodžiais: „Dievo Karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių” (Mt 21, 43). Dievo Karalystė, sandoros tarp Dievo ir žydų tautos simbolis, yra atimama iš žydų ir atiduodama naujos sandoros tautai – Bažnyčiai, sudarytai iš visų pasaulio tautų, įskaitant ir žydus, priimančius Dievo Sūnų kaip Gelbėtoją ir Mesiją.
