Sekmadienio Evangelija. Kaip skelbiama Evangelija?

Jėzus pasišaukė pas save Dvylika ir ėmė siuntinėti juos po du. Jis davė jiems valdžią netyrosioms dvasioms. Liepė, be lazdos, nieko neimti į kelionę – nei duonos, nei krepšio, nei pinigų dirže, – tik apsiauti kurpėmis, bet nesusivilkti dviejų palaidinių.

Ir mokė juos: „Į kuriuos namus užeisite, ten ir pasilikite, kolei išvyksite. Jei kurioje vietoje jūsų nepriimtų ir neklausytų, išeikite iš ten ir net dulkes nuo kojų nusikratykite, kaip liudijimą prieš juos.“ Jie iškeliavo, ragino atsiversti, išvarė daug demonų, daugelį ligonių tepė aliejumi ir išgydė. (Mk 6, 7–13)

Šio sekmadienio Evangelijoje Jėzus imasi iniciatyvos siųsti dvylika apaštalų į misiją. Išties graikiškas žodis „apostolos“ reiškia „pasiuntinys“ ir iš pradžių taip vadinti tik tie dvylika vyrų, kuriuos Jėzus pašaukė būti jo artimiausiais bendradarbiais ir liudytojais.

Jų pašaukimas pilnai atsiskleis po Kristaus prisikėlimo, gavus Šventosios Dvasios dovaną per Sekmines. Tačiau nuo pat pradžių Jėzus nori įtraukti Dvylika į savo veikimą: tai lyg mokomoji praktika artėjant didžiajai atsakomybei, kuri jų laukia po Velykų.

Tai, kad Jėzus kviečia kai kuriuos mokinius tiesiogiai bendradarbiauti jo misijoje, parodo jo meilę ir pasitikėjimą: jis mielai priima pagalbą, kurią gali kiti žmonės suteikti jo darbui; jis žino jų ribotumą, silpnumą, bet juos neatstumia, dar daugiau, net suteikia jiems garbę būti jo pasiuntiniais.

Kaip žinia, Evangelija visada turi būti skelbiama paprastai, nes ji skelbia pasaulį išgelbėjusį kryžių. Jėzus pirmiausia pabrėžia tai, kuo jo mokiniai privalo būti, o ne tai, ką jie turi sakyti. Išties šio sekmadienio skaitinyje aptinkame tik vieną žodį, ką apaštalai turi skelbti žmonėms – „ragino atsiversti“, – tuo tarpu girdime ilgą sąrašą nuorodų, kaip jie turi skelbti.

Per pasaulio dykumą einama su savim nešantis tik esminius dalykus – neimant nei atsargų krepšio, nei duonos, pinigų ar dviejų palaidinių, – bet turint vien Evangeliją ir Bažnyčios tikėjimą, kurio išraiška yra Katalikų Bažnyčios katekizmas. Tai, kuo esame, kalba garsiau, negu tai, ką sakome. Kol nesame beturčiai dvasioje, kiekvienas dalykas, kurį duodame arba apie kurį kalbame, nėra dovana, bet – galios demonstravimas kitiems.

Jau Senajame Testamente mažumas, paprastumas ir silpnumas yra priemonės, kuriomis Dievas keičia pasaulį (1 Sam 2, 1–10; Iš 3, 11; Ts 7, 2). Iš tiesų „Dievas pasirinko, kas pasauliui atrodo kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus. Ir tai, kas pasaulio akims – žemos kilmės, kas paniekinta, ko nėra, Dievas pasirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažin kuo, – kad joks žmogus negalėtų didžiuotis prieš Dievą“ (1 Kor 1, 27–29).

Šią pamoką gerai išmoko Petras, kai padarė pirmąjį stebuklą. Jis tarė luošam vyrui: „Sidabro nei aukso aš neturiu, bet ką turiu, tą duosiu. Jėzaus Kristaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok!“ (Apd 3, 6). Jei Petras ir Jonas tada būtų turėję sidabro ir aukso, jie būtų padarę gerą darbą, galbūt įsteigę reabilitacijos centrą luošiems žmonėms arba tiesiog davę pinigų, bet nebūtų pagalvoję, kad turi duoti jam Išganytoją Jėzų.

Išganymas ateina iš kryžiaus slėpinio, kurį apreiškia Dievas. Vargas mums, jei mūsų galia ar išmintis nuvertina kryžių: „Kristus mane siuntė Evangelijos skelbti, tiktai ne žodžių išmintimi, kad Kristaus kryžius neliktų be galios“ (1 Kor 1, 17). Dvylika gali skelbti kitiems atsivertimą tik parodydami, kad jie patys yra atsivertę: yra ir gyvena kaip Jėzus.

Evangelijos skaitinyje taip pat primenama, jog mokiniai ne visada bus priimti ir išklausyti, kaip ir Jėzus. Tai skausmas, kurį mokiniai turi priimti be liūdesio, nes jiems juk buvo patikėta užduotis, bet ne sėkmė. Mokiniai turėtų ne nusiminti, bet eiti ir skelbti Evangeliją kitur, ir, žinoma, ne tam, kad padidintų Bažnyčios galią ar narių skaičių, bet kad pasidalintų gautąja dovana, nes gavo iš Jėzaus paliepimą: „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!” (Mt 10, 8).