Evangelistas Morkus aiškiai kalba ne apie Dvyliką, bet apie Vienuoliką (Mk 16, 14). Jis primena, kad apaštalų bendruomenė yra vieno iš jų sužeista.
Bažnyčios tikrovė, Kristaus žengimo dangun metu, yra pažeista ir netobula, nes yra sudaryta iš žmonių, kurie išduoda (Mk 14, 41–46). Bažnyčia supranta savo ribotumą.
Nežiūrint visų nesėkmių ir Jėzaus regimo nebuvimo, mokiniai ir kiekvienas geros valios žmogus vis dėlto yra kviečiami eiti „į visą pasaulį ir skelbti Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15).
Šv. Paulius „Laiške romiečiams“ aštuntame skyriuje rašo, kad senasis Adomas, tai yra iš vidaus užterštas žmogus, su kūrinija elgiasi kaip su vergu ir trypia ją, o ji po juo, per jį ir dėl jo dejuoja.
Kaip žinia, šiandien dėl aplinkos taršos girdime kūriniją dejuojant taip, kaip dar niekada niekas negirdėjo jos dejuojant.
Paulius priduria, kad kūrinija laukia pasirodant Dievo vaikų ir atsikvėps tik tada, kai pasirodys žmonės, pro kuriuos prasišvies Dievas (Rom 8, 19–22).
Vadinasi, artintis prie Dievo kūrinijos galima tik gyvenant Evangelijos dvasia ir turint tyrą – nuodėmės neužterštą – širdį, o kitu atveju – patartina likti namuose.
