Penktąjį Velykų sekmadienį skaitome Evangelijos ištrauką iš Jėzaus atsisveikinimo kalbos, pasakytos Paskutinės vakarienės metu prieš kančią. Jėzus kalba savo mokiniams apie savo misiją, kuri bus įvykdyta jo mirties, prisikėlimo ir sugrįžimo pas Tėvą slėpiniu.
Tačiau mokiniai ne iškart suprato jiems skirtus mokymus. Pirmasis Jėzaus kalbą pertraukė apaštalas Tomas, norėdamas patikslinti kelią, kuris veda į Tėvo namus. Ta proga Jėzus ištaria garsiąją frazę, skirtą visų laikų žmonėms: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).
„Aš esu gyvenimas“, – sako Kristus. Jis yra gyvenimo šaltinis, kelionė į gyvenimą ir gyvenimo stiprybė. Mes jokiais žodžiais nesugebėtume nusakyti tos tikrovės. Atrodytų, paprastas tvirtinimas Jėzaus lūpose įgauna svaiginančią prasmę: žmogaus paslaptis gali būti išaiškinta tik drauge su Dievo paslaptimi. Mūsų gyvenimas gali būti suprastas tik kartu su Kristaus gyvenimu, ir visa mūsų egzistencija susiveda į vieną lygtį: Dievo buvimas tolygus mūsų buvimui, ir jei nėra Dievo, nėra ir mūsų.
Kuo labiau mes leidžiame Evangelijos žiniai įeiti į mūsų gyvenimą, tuo labiau mes tą gyvenimą jaučiame, kol galiausiai aiškiai suvokiame ir apaštalo Pauliaus teiginį: „Man gyvenimas – tai Kristus“ (Fil 1, 21).
