Jie atsakė: „Pirmasis.“
Tuomet Jėzus tarė jiems: „Iš tiesų sakau jums: muitininkai ir ištvirkėlės greičiau už jus pateks į Dievo Karalystę. Nes Jonas atėjo pas jus teisybės keliu, bet jūs netikėjote juo. O muitininkai ir ištvirkėlės tikėjo. Bet jūs, nors tai matėte, nė vėliau neapsigalvojote ir netikėjote juo“ (Mt 21, 28–32).
***
Palyginimas mums sako, kad yra dviejų tipų sūnūs: kurių „taip“ yra „ne“ ir kurių „ne“ tampa „taip“. Bažnyčios tėvai palyginime apie du sūnus įžvelgė žydų ir pagonių įvaizdį. Žydai pirmiau ištarė Dievui „taip”, o vėliau nevykdė savo įsipareigojimų. Pagonys išganymo istorijoje elgėsi atvirkščiai.
Dievo Karalystės plėtroje turi vertę konkretumas, esmė, faktai, atsivertimo ir tikėjimo elgsena, o ne žodžiai: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: ‚Viešpatie, Viešpatie!‘, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Kitaip sakant, ne kiekvienas, kuris sako, kad netiki, yra netikintis; ir ne kiekvienas, kuris sako, kad tiki, yra tikintis.
Tačiau tarp šių dviejų sūnų galime įžvelgti ir trečią sūnų. Tai – viengimis Dievo Sūnus, Jėzus Kristus, kuris įžengdamas į pasaulį tarė: „Štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 7). Šį „taip“ (hebr. amen), jis ne tik ištarė, bet išpildė įsikūnijimu ir kentėjimu mirtyje.
Kristologiniame apaštalo Pauliaus himne skaitome: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 6–8).
Jėzus išpildė Tėvo valią nuolankiai ir klusniai: gimė nuošaliame Betliejaus tvartelyje, kentėjo ir mirė ant kryžiaus už savo brolius ir seseris – už mus – ir, prisikeldamas iš mirties, atpirko iš mūsų puikybės, kietasprandiškumo ir tuščiažodžiavimo.
