Sekmadienio Evangelija. Baltasis sekmadienis

Pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!“ Tai pasakęs, jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį. O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tai pasakęs, jis kvėpė į juos ir tarė: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, – sulaikytos.“

Vieno iš dvylikos – Tomo, vadinamo Dvyniu, – nebuvo su jais, kai Jėzus buvo atėjęs. Taigi kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O jis jiems pasakė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu.“

Po aštuonių dienų jo mokiniai vėl buvo kambaryje, ir Tomas su jais. Jėzus atėjo, durims esant užrakintoms, atsistojo viduryje ir prabilo: „Ramybė jums!“ Paskui kreipėsi į Tomą: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis.“ Tomas sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Jėzus jam ir sako: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“

Savo mokinių akivaizdoje Jėzus padarė dar daugel kitų ženklų, kurie nesurašyti šitoje knygoje. O šitie yra surašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus, ir tikėdami turėtumėte gyvenimą per jo vardą. (Jn 20, 19–31)

Šiandienos sekmadienis užbaigia Velykų oktavą – aštuondienį, kaip Viešpaties duotą dieną (Ps 118, 24), paženklintą Prisikėlimo išskirtinumu bei mokinių džiaugsmu regint Jėzų. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių šis sekmadienis vadinamas „in albis“ (lot. „alba“ – baltas), pagal baltus rūbus, kuriuos neofitai (gr. „neophytos“ – asmuo, naujai priėmęs tikėjimą) užsivilkdavo per Krikštą Velyknaktyje ir nusivilkdavo po aštuonių dienų.

Pirmųjų krikščionių bendrystės tikrasis centras ir pagrindas buvo prisikėlęs Kristus. Evangelija pasakoja, kad, kančios metu, kai dieviškasis Mokytojas buvo suimtas ir nuteistas mirti, mokiniai išsilakstė (Mt 26, 56; Mk 14, 50–52). Tik Marija, kelios moterys ir apaštalas Jonas liko kartu ir sekė jį iki Kalvarijos kalno (Jn 19, 25–27).

Prisikėlęs Jėzus dovanojo saviesiems naują, dar tvirtesnę ir nenugalimą vienybę, kurios pamatas ne žmogiškieji ištekliai, bet dieviškasis gailestingumas, leidęs jiems patirti, jog jie yra mylimi ir sutaikinti su Dievu.

Dievo gailestingumo meilė tvirtai suvienija, šiandien kaip ir vakar, Bažnyčią ir kuria vieną žmonijos šeimą. Dieviškoji meilė, dėka nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus, mums atleidžia nuodėmes ir mus atnaujina.

Todėl šv. Jonas Paulius II († 2005) panoro antrąjį Velykų sekmadienį pavadinti Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Taip popiežius dar kartą visiems nurodė pasitikėjimo ir vilties šaltinį – prisikėlusį Kristų ir priminė Viešpaties per šv. Faustiną († 1938) perduotą gailestingumo žinią.

Šv. Kotryna Sienietė († 1380), kreipdamasi į Kristų, sako: „Iš gailestingumo nuplovei mus savo kraujyje, iš gailestingumo panorai bendrauti su kūriniais. O meilės beproti! Tau nepakako įsikūnyti, panorai dar ir mirti! O gailestingume! Mano širdis skęsta, kai tik apie tave galvoju: kur mintimis pasukčiau, visur aptinku tik gailestingumą!“

Dieviškojo gailestingumo ir gerumo yra turtingas šio sekmadienio Jono evangelijos skaitinys. Tomas iš pradžių netikėjo prisikėlusio Jėzaus, kuris pasirodė, kai Tomo nebuvo su mokiniais, ir todėl tarė: „Jeigu aš nepamatysiu jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu jo šono – netikėsiu“ (Jn 20, 25).

Iš esmės šie žodžiai atskleidžia įsitikinimą, kad Jėzus dabar jau atpažįstamas net tiek iš veido, kiek iš žaizdų. Tomas mano, kad būdingi Jėzaus tapatybės ženklai visų pirma turėtų būti žaizdos, atsiskleidžiančios, kaip nuoširdžiai Dievas mus myli, kaip toli siekia dieviškasis gailestingumas.

Po aštuonių dienų Jėzus vėl atsirado tarp apaštalų, ir šį kartą esant Tomui. Jėzus jo prašo: „Įleisk čia pirštą ir apžiūrėk mano rankas. Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis“ (Jn 20, 27).

Ir Tomas reaguoja į šį prašymą vienu iš nuostabiausių Naujojo Testamento tikėjimo išpažinimu: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28). Šv. Augustinas († 430) apie tai sako: „Tomas matė ir lietė žmogų, bet išpažino savo tikėjimą į Dievą, kurio nei matė, nei lietė. Bet tai, ką matė ir lietė, jį paskatino tikėti tuo, kuo iki tol abejojo.“

Tada Jėzus ištaria paskutinius žodžius Tomui: „Tu įtikėjai, nes pamatei. Palaiminti, kurie tiki nematę!“ (Jn 20, 29). Jėzus skelbia krikščionims, kurie ateis po Tomo, naują tikėjimo pradžią ir pagrindą: nuo dabar santykis su juo įsikūnys tikėjime, bendruomenės gyvenime, pastatytame ant apaštalų liudijimo; nuo dabar ir iki laikų pabaigos jis bus matomas ir girdimas Bažnyčioje, kurią palaiko ir veda Šventoji Dvasia.