A. Ruseckaitė – garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė – romane „Padai pilni vinių“ atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Autorė tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji.

Kviečiame skaityti ištrauką iš romano:

GERIEJI BALSAI

1941 metais prasidės karas, jo parako kvapas jaučiamas, nes Lenkija jau užpulta, aplink kunkuliuoja, sproginėja valstybių sumaišties katilas. Salomėja labai bijo karo, draugėms sako, kad karas dieną naktį jai vaidenasi, o sūnelis dar toks mažas... Gal Lietuvą apgins Sovietų Sąjunga, išgelbės didžiojo vado ir mokytojo Stalino išmintis ir globa?

Deja, į skaidrią pasitikėjimo upę ima pliumpsėti akmenėliai ir drumsti vandenį. Dar tik po truputį, sėti tolimo nerimo sėklas, kurios nedygsta, bet jau byra...

Salomėja lanko savo bičiulius Vilniuje, užsuka į garbingą Vandos ir Balio Sruogų šeimą. Stovi tarpduryje prisisegusi prie švarkelio raudoną žvaigždutę, kurią Kremliuje per sesiją visi deputatai gavo dovanų. Šeimininkė baisiausia suirzta ir tiesiai išdrožia:

– Salomėja, koks čia spektaklis, koks čia ženklas, eik su juo kur nori, tik ne pas mus, mes nekenčiame šito ženklo ir visų baisių raudonų permainų!

Poetė dar stovėdama tarpduryje, dar nepakviesta į vidų, ima teisintis:

– Aš nešioju šį ženklą, aš esu Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos deputatė, aš parašiau poemą apie Staliną, esu priimta į Sovietų Sąjungos rašytojų būrį, ir aš važiuosiu į Maskvą pas didįjį vadą ieškoti teisybės, pasakysiu, jog rusai skriaudžia Lietuvą, blogai čia elgiasi, savivaliauja, kad ne tokį gyvenimą įsivaizdavome, juk dar galima viską ištaisyti. Aš dabar jau daug ką supratau. Man žada paskirti pasimatymą asmeniškai su Stalinu, viską jam pasakysiu... Juk jis man leido kreiptis, jei turėsiu rūpesčių, tai štai dabar jų turiu!

– Pas Staliną? Teisybės? Tai juk jis ir yra pagrindinis visko kaltininkas ir kurstytojas!

– Netikiu, Vanda, netikiu, jis geras žmogus, tik nieko nežino, jis negauna informacijos. Aš nuvažiuosiu, pasakysiu...

Salomėja staiga apsipila ašaromis, šeimininkė skuba pavaišinti arbata, bet raminti nepuola, tegul išsiverkia, Vanda nesupranta, dėl ko rieda poetės ašaros. Kiek aprimusi viešnia kalba:

– Tikrai, aš pakliūsiu pas Staliną, aš su juo kalbėsiu, ko galiu jo prašyti, sakyk, tu viską žinai, tu istoriją išmanai, sakyk, ko prašyti, ką papasakoti?

– Ką tu jam gali pasakyti? Kad pasitrauktų su visa kariuomene ir enkavedistais iš Lietuvos? Kad sugrąžintų nepriklausomybę? Salomėja, juk tai okupacija, ir Stalinas viskam vadovauja, jau kiek žmonių į kalėjimus sukišo, kiek ištrėmė į Sibirą – manai, jis nežino? Ką tu jam sakysi, išmes tave iš Kremliaus ir baigsis sakymai... Žiūrėk, kad gyva liktum! Kad Stalino pakalikai nepakištų kur po velėna…
Romano „Padai pilni vinių“ viršelis

– Aš netikiu, kad jis žino, netikiu, girdėjau, kaip jis kalba, visiems nori gero...

– Tai to gero ir paprašyk! – kietai nukerta Vanda.

Taip išsiskiria dvi bičiulės su visiškai skirtingomis nuomonėmis. Daugiau jos niekada nesusitiks. Vanda Sruogienė pasitrauks į Vakarus.

Karas, karas! Jis baugina, stingdo kraują, bet niekas negalėjo numatyti, kas dar atsitiks iki karo...

Tą naktį, likus iki karo aštuonioms dienoms, ant kojų buvo sukelta visa Lietuva, prasidėjo kraupūs suėmimai, kišimai į vagonus, trėmimai į Sibirą. Salomėjos pažįstami mokytojai, gydytojai, kariškiai, teisėjai, valdininkai buvo staiga suimti ir išvežti, niekas nieko neaiškino, žmones į vagonus grūdo kaip malkas. Vyrus atskyrė nuo šeimų, varė į atskirus vagonus. Kitą dieną į Palemoną pas Salomėją susirinko daug svečių, tačiau ne arbatos išgerti, ne pyragaičių valgyti... Atvažiavo Mikalina Meškauskienė, kita artima bičiulė Jadvyga Laurinavičiūtė, atlėkė iš kaimo ir sesuo Ona, ji buvo supykusi ir išsigandusi: jiedu su vyru vos spėję pabėgti, nes pažįstami perspėjo, kad esą išvežamųjų sąrašuose.

– Sale, juk tu žinai, ką tai reiškia, juk tu valdžia, juk esi informuota, juk su Stalinu draugauji, jam eiles rašai, – šaukė įpykusi sesuo.

Salomėja stovėjo nusigręžusi į langą, jos pečiai kilnojosi, poetė verkė. Atsisuko į visus paklaikusiom akim, žiūrėjo kažkur kiaurai, tikriausiai nė vieno nematė, neturėjo ir ką pasakyti, tylėjo. Naktį visai negalėjo užmigti.

Kitą dieną nuvažiavo į Kauną, užsuko pas švietimo ministrą Antaną Venclovą. Prasibrovusi pro laukiančius žmones, įsiveržė į kabinetą ir tiesiai paklausė:

– Pasakyk, Antanai, ką reiškia šitie suėmimai, kas vyksta, aš viskuo taip tikėjau, taip troškau šviesios ateities, o dabar? Sužinojau, kad ir mano gerą draugę Oną su maža dukrele ir vyru išvežė, nesuprantu, už ką? Nieko blogo juk nepadarė, su mažu vaiku...

Salomėjos balsas drebėjo, ji vos neverkė, žiūrėjo išplėtusi akis į idėjos bičiulį, šis paėmė moterį už rankos, prašė nusiraminti, siūlė arbatos ir pats pripažino:

– Ir aš ne ką galiu pasakyti, nėra jokios viešos informacijos, čia veikia tarybinis saugumas, vykdo areštus, gal išsiaiškins, paleis, negaliu daugiau nieko pasakyti, nežinau, negerai taip, negerai...

Poetė jau pro ašaras paklausė:

– Tai ką dabar, Antanai, daryti? Mes turime kažką daryti! Juk esame deputatai, pažįstami ir nepažįstami į mane kreipiasi, prašo, klausinėja, visi verkdami, išsigandę… Ką daryti?

Ir nelaukusi atsakymo skubiai išėjo.

Supraskime, tomis dienomis ji buvo bejėgė, išmušta iš vėžių moteris, negalėjo susigaudyti, kas vyksta aplinkui, norėjo visiems padėti, bet neturėjo nei supratimo, nei galimybių – juk niekas negalėjo išgelbėti nuo sovietų, nuo tremčių, nuo smurto, o ką ten Salomėja, kuri iš tiesų dar nesuvokė tų baisių įvykių. Vyrai, jos idėjos draugai, žinojo daug daugiau, bet poetei nieko neaiškino – per daug ji jautri ir kam jai žinoti...

SMAKAS

Nemiegojai, verkei, sielojaisi, poete, tačiau praėjus porai dienų po baisiųjų vežimų, nuvykai į Rašytojų klubą klausyti paskaitos „Tarybinės inteligentijos vaidmuo socializmo statybose“. Kodėl? Ar tikėjai, kad tomis dienomis dar galima statyti socializmą, ar nuėjai norėdama sutikti kitų rašytojų, pažįstamų, pasiaiškinti, pasikalbėti apie tą baisiąją naktį? Gali ir taip būti – nusileidžiu...

Nuėjau dėl to, Smake, kad rašytojai privalėjo lankyti marksizmo–leninizmo paskaitas, jau bijojau ir pati nukentėti, jeigu priešinsiuos...

ĮVYKIAI XI

Per tas aštuonias dienas iki prasidedant karui, daug kam Salomėja tapo reikalinga, pritilo pašaipos, žmonės užeidavo, skambino, norėjo susitikti – juk ji sovietų deputatė, garsi rašytoja, su valdžios vyrais ir moterimis pažįstama, draugauja, į Maskvą važinėja, tad gal žino, kur išvežti artimieji, kodėl, ką jie padarė, kas vyksta, prašė gelbėti – brolį, seserį, tėvą, motiną, mylimąjį ar draugą.

Poetė buvo labai susikrimtusi, veidas suvargęs, akys giliai įkritusios. Skambino ir Justui Paleckiui, vėl ėjo pas Antaną Venclovą, Petrą Cvirką, gelbėtinų pavardžių rankinuke prisikaupė visa šūsnis, o ką ji?

Ji net seseriai negalėjo padėti, nes nežinojo kaip, nesuprato kodėl? Dar nuvažiavo į Vilnių, ketino užsukti pas partijos ir vyriausybės vadus, aiškintis, rodyti niekuo nekaltų žmonių pavardes, bet nieko nepasiekė – valdininkai jos nepriėmė, į klausimus neatsakė, informacijos nesuteikė.

Sostinėje susitiko pažįstamų, visų klausinėjo, gal ką žino apie trėmimus, buvo liūdna, apsiverkusi. O žmonės suko galvas į šoną, tylėjo. Visur tvyrojo įtampa...

Likus kelioms dienoms iki karo pradžios Rašytojų sąjungoje registravo norinčius važiuoti į poilsio namus prie Neries netoli Vilniaus. Apie atostogas paklausta, Salomėja gan griežtai atkirto:

– Ne, ne, man ne vasarojimas rūpi, niekur nuo namų nesitrauksiu!