Paskutinės dienos prieš Velykas, krikščionių vadinamos Didžiąja savaite, neatnešė mums nei susitaikymo, nei ramybės. Vilnius pakvipo taip, tarsi visi šventėms besiruošiantys namų ūkiai vienu metu būtų užmiršę orkaitėse ir susvilinę pagrindinius patiekalus drauge su jų plastikinėmis pakuotėmis, o gal ir virtuvės baldais. Politikoje ruseno sudeginti tiltai tarp susitarimą dėl krašto gynybos finansavimo rinkiminių žaidimų dalimi pavertusių partijų. Baigė išblėsti pas mus apsistojusios Rusijos opozicijos viltis, kad per Vladimiro Putino perrinkimo procedūrą jiems kažkaip pavyks išjudinti išdresiruotą paklusti Kremliui liaudį. Europa pratinasi prie minties, kad už Atlanto į valdžią neišvengiamai grįš Donaldas Trumpas ir paliks mus vienus spręsti savo problemas, kaip neleisti Rusijai sunaikinti Ukrainos ir judėti toliau į Vakarus.
Amerikiečiai jau dabar gyvena kitoje planetoje, tarsi Kolumbo laiveliai taip ir nebūtų pasiekę jų žemyno, ir per savo juokingus rinkimus jau nemato likusio pasaulio. Iki vėlyvo rudens piktas įdegio kremu išsitepęs senukas juos galutinai įtikins, kad dar yra panašesnis į gyvą už dabartinį Baltųjų rūmų šeimininką. O per tą laiką visi Amerikos draugai visame pasaulyje jausis kaip tie Kabulo gyventojai, iš paskutinių jėgų kabinęsi į pakilimo taku riedančius ir nuo žemės atsiplėšiančius Jungtinių Valstijų oro pajėgų lėktuvus.
Didžiausiam Lietuvoje D. Trumpo gerbėjui tapus krašto apsaugos ministru valdančiosios Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkėjai grožėjosi jo išpūstais žandais priešais aikštėje išrikiuotus kareivėlius. Ir tuojau pat persijungė į Vytauto Bako dramatiškai pristatytą knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ recenziją, išdidžiai pavadintą tyrimo komisijos išvadomis. Rinkimų garvežiui pristigus anglių į pakurą keliauja Valstybės saugumo departamento, Specialiųjų tyrimų tarnybos ir Generalinės prokuratūros reputacija. Gitanui Nausėdai tokios Seimo komisijos išvados galėjo kelti grėsmę kažkada kadencijos pradžioje, bet dabar tik pakels jo reitingą dar keliais procentais ir sumažins Ingridos Šimonytės galimybes patekti į antrąjį rinkimų turą.
Daugiausia iš šito valdančiųjų susideginimo laimės tos opozicinės politinės jėgos, kurios sugebės stovėti atokiau nuo dūmų ir liepsnos, o su rinkėjais kalbės apie jų, o ne savo problemas. Esame unikali šalis tuo požiūriu, kad kartu su piktais ir gyvenimu nusivylusiais vyresniųjų kartų lietuviais gyvena pats laimingiausias pasaulyje jaunimas. Ir čia ne vieta juokauti, esą jiems lengva jaustis laimingiems, kai tėvai sumoka už studijas, bendrabučio nuomą, G5 internetą ir paspirtukų nuomą.
Laisvėje gimusi lietuvių karta pasilieka Lietuvoje ne todėl, kad, kaip jų tėvai, prisibijotų atsivėrusio pasaulio. Jie iš tikrųjų gerai čia jaučiasi, lengvai keičia studijų kryptis ir neužsibūna pas toksiškus darbdavius. Neįkalina savęs už paskolas įsigyto nekilnojamojo turto registruose. Tuokiasi ir susilaukia vaikų tik tada, kai to iš tikrųjų trokšta patys, o ne prireikia teisingai atrodyti prieš gimines ir kaimynus. Net ir Velykų rytą tie iš jų, kurie rinksis į bažnyčias, bus atėję ne kiaušinių šventinti, o todėl, kad iš tikrųjų tiki Kristaus prisikėlimu.
Ne tik jauniems, bet ir mano kartos žmonėms, net ir užaugusiems krikščioniškų tradicijų šeimose, tapatintis su Katalikų Bažnyčia darosi vis sunkiau. Vieniems paskutinius pasitikėjimo likučius pribaigė žiniasklaidos paviešintos kunigų nuodėmės, ypač vaikų seksualinio išnaudojimo skandalai, vangi hierarchų reakcija, pernelyg panaši į nusikaltimų slėpimą, o ne krikščionišką atgailą. Kiti pasipiktino neadekvačia popiežiaus Pranciškaus reakcija į Rusijos agresiją prieš Ukrainą, ypač keistomis kalbomis apie „baltą vėliavą“. Negana to, artėjant Prezidento rinkimams, ne viena Lietuvos parapija virto kone rinkimų štabu, agituojančiu už, klebono manymu, patį geriausią kandidatą, kuris XXI a. moralinio nuopuolio kamuojamą kraštą sugrąžins į įsivaizduojamus rūpintojėlių, šiaudinių pastogių, pakelės kryžių ir skaisčių senbernelių laikus.
Kvailiausia, ką galime padaryti, tai palikti Bažnyčią tokiais jos silpnumo laikais, užleisti kelią politikuojantiems radikalams ir fanatiškiems fundamentalistams. Juk Bažnyčia – tai ne klebono administruojamas pastatas, o pirmiausia gyva visų tikinčiųjų bendruomenė. Prisikėlęs Jėzus pasirodė ne Jeruzalės aukštuomenei ar romėnų administracijos pareigūnams, o sutrikusiam ir nuliūdusiam savo mokinių, kilusių iš žemiausių visuomenės sluoksnių, būreliui, pirmiausia – jo gedėjusioms moterims. Svarbiausia Vakarų pasaulio religija krikščionybę padarė ne Vatikano pranešimai spaudai, o nusidėjėliai, patyrę Viešpaties malonę ir tapę šventaisiais.
Kolega Andrius Užkalnis prieš Velykas pakvietė savo skaitytojus nustoti pirkti vištų narvuose laikomų vištų kiaušinius. Aš turiu kitą pasiūlymą: suteikime švenčių tradicijoms saiko jausmą. Prieš pat Velykas Jungtinių Tautų organizacijos aplinkos programa pristatė ataskaitą apie maisto švaistymą pasaulyje. Suskaičiuota kad 17 proc. viso valgomo maisto Žemėje išmetama į atliekas. Tuo pačiu metu 783 milijonai žmonių pasaulyje gyvena nuolatinio bado būsenoje. Tai yra beveik 10 proc. pasaulio gyventojų.
Po sočių lietuviškų Velykų švenčių į rūšiuotų ir mišrių atliekų konteinerius iškeliauja kalnai prasmirdusių margučių, nesuvalgytų mišrainių, supelijusių pyragų ir pašvinkusių mėsos gaminių. Vėlyvojo sovietmečio nepriteklių ir deficitų vaikymosi sužalotai kartai sunku savyje įveikti nuostatą užsipirkti šventėms gerokai daugiau maisto, negu fiziškai galime suvartoti, kad tik nepritruktų svečiui užsigeidus antros porcijos. Bet pernai juk nepritrūko, pusę teko išmesti. Ir užpernai taip pat.
Todėl skelbiu iššūkį, kiek man ir jums pavyks sumažinti velykinio maisto kalnus, neatsisakant vaišinimo malonumo, negriaunant tradicijų susidaužti margučiais. Gal velykiniai kopūstai su kiaulės kumpio gabalu gali virti mažesniame puode, gal riebų tortą pakeistų maži pyragaičiai? O kadangi mažiau pirkinių reiškia ir mažesnes išlaidas, tai man net nereikia jums priminti, kiek daug yra būdų paaukoti sutaupytus pinigus tiems, kam labiausiai jų reikia – karas Ukrainoje juk nesibaigė.
