Lietuvos apeliacinis teismas politinės korupcijos byloje kaltais dėl apysunkių ir sunkių korupcinių nusikaltimų – kyšininkavimo, papirkimo ir prekybos poveikiu – pripažino 5 fizinius asmenis, iš kurių 4 yra buvę ar esami Seimo nariai, taip pat 3 juridinius asmenis. Tarp pastarųjų – ir Liberalų sąjūdis, kurio sąraše 2016 m. kandidatavau į Seimą. Taip sėkmingai, kad iš 22 sąrašo vietos pakilčiau į 14, bet nepakankamai, kad tapčiau parlamentaru. Partijos nariu nebuvau, bet sugrįžti į žurnalistiką, nesuderinamą su politine veikla, ir vėl pelnyti skaitytojų pasitikėjimą prireikė nemažai pastangų bei laiko.
Tokiomis aplinkybėmis man turbūt naudingiausia būtų tos temos visiškai neliesti, apvažiuojant ją iš tolo, tarsi asfalto duobę aštriais kraštais, į kurią kartą jau prakirtau automobilio padangą ir daugiau panašios patirties nenoriu. Juolab, kad kolega Andrius Užkalnis šią savaitę jau parašė jums tai, kas akivaizdu, bet būtinai privalėjo būti paminėta: „Liberalų vardas sunaikintas, apterštas ir užnuodytas dar baisiau, negu kažkada Rolandas Paksas sugebėjo purvinais batais pripėduoti ant Prezidento institucijos moralinių kilimų ir parketų.“
Valdančiosios koalicijos partneriai dėl tokio Liberalų sąjūdžio juridinio statuso pasikeitimo į nuteistą partiją jokių problemų nemato ir žada su ja bendradarbiauti toliau. Liberalų sąjūdžiui ir Seimui vadovaujanti Viktorija Čmilytė-Nielsen, pasak Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) pirmininko Gabrieliaus Landsbergio, „atvertė naują puslapį“, todėl teismo sprendimas nieko iš esmės nekeičia.
Kas galėjo pasikeisti, iš tikrųjų pasikeitė prieš septynerius metus, kai Specialiųjų tyrimų tarnybos agentai krėtė Eligijaus Masiulio namus, koncerno „MG Baltic“ patalpas ir Liberalų sąjūdžio būstinę, prokurorai pareiškė jiems įtarimus, o specialioji Seimo komisija viešino politikų ir verslininkų pokalbių stenogramas.
Rinkėjų galvose nuosprendis jau tuomet buvo paskelbtas ir netgi kaltinamųjų išteisinimas pirmosios instancijos teisme veikė tik pasitikėjimą teisingumo sistema, bet ne politines nuostatas.
Daugiau nebėra tokio Liberalų sąjūdžio, koks buvo prieš visas kratas, kai sausakimšoje sostinės arenoje šventė 10 metų sukaktį – pasitikinčio savo idėjomis ir galimybėmis jas įgyvendinti, pirmaujančio reitingų lentelėse ir švytinčio entuziazmu, tarsi kosmetikos platintojų sektos nariai.
Prarijęs per daug korupcijos nuodų lietuviškasis liberalizmas mirė, bet liko nemažai liberalų, kurie nenorėjo skirstytis ir pratęsė partijos veiklą. Daugiausia – provincijos skyriuose, nes sostinėje susikūrusi Laisvės partija išsivedė progresyviausią liberalaus jaunimo dalį, nenorėjusią dalytis atsakomybe su buvusiais E. Masiulio bendražygiais.
Liko skyriai, kurių nariai buvo išmokę kasmet rinktis į sąskrydžius, sudaryti kandidatų sąrašus savivaldos rinkimams, skirti atstovus į apylinkių balsų skaičiavimo komisijas, tvarkingai prisegti plakatus skelbimų lentose. Jiems patiko tai daryti, todėl likviduotis ar skirstytis neprivertė nei partijai pareikšti kaltinimai, nei visuomenės požiūris į liberalizmą. Vargu, ar verta stebėtis, kad tokios, išgyvenusios smegenų amputaciją, politinės partijos atstovai Seime, ypač išrinkti vienmandatėse apygardose, nesugeba net balsuoti už Partnerystės įstatymą, „žolės“ dekriminalizavimą ar pasipriešinti Finansų ministerijos sumanytam mokesčių didinimui.
Valdančiojoje koalicijoje dominuojančiai TS-LKD toks Liberalų sąjūdis yra idealus koalicijos partneris. Liberalų sąjūdžio deleguota į Seimo pirmininkus V. Čmilytė-Nielsen tiesiog idealiai atlieka šias pareigas, kiek tai išvis įmanoma, užglaistydama visus parlamentarų konfliktus ir tramdydama populizmo proveržius.
Jei ne jos išskirtinis taikdariško komunikavimo talentas, Seimas, vargu, ar būtų pajėgus tęsti darbą, susipriešinusiai pozicijai ir opozicijai nekimbant viena kitai į atlapus. Net ir liberalų veterano Eugenijaus Gentvilo, išdrįstančio kartais paerzinti konservatorius, veikla nė iš tolo neprimena to vertybinio mūšio, kurį liberalai laimėjo 2008–2012 m. kadencijos pabaigoje, užkirsdami kelią dar vienam Andriaus Kubiliaus Vyriausybės planuotam mokesčių didinimui ir iškomunikuodami šią žinią rinkėjams per visą regionų žiniasklaidą.
376,6 tūkst. eurų bauda, veikdama drauge su visais galiojančiais politinių kampanijų finansavimo apribojimais, faktiškai sunaikina bet kokias Liberalų sąjūdžio viltis būti matomam 2024 m. rinkimų maratone. Nors E. Gentvilas tvirtina, kad partijos sąskaitoje yra dvigubai daugiau pinigų, negu prireiks baudai sumokėti, agitacijai liks mažiau, negu planuota. Teks užmiršti Europos Parlamentą, o jei dar V. Čmilytė-Nielsen nuspręstų dėl lėšų stygiaus nedalyvauti Prezidento rinkimuose, tai sustiprintų Ingridos Šimonytės ir Dainiaus Žalimo viltis prisiartinti prie antrojo rinkimų turo. Kitą savaitę vyksiančiame Liberalų sąjūdžio valdybos posėdyje teks nuspręsti, ar taškyti pinigų likučius visiems rinkimams, ar susitelkti į svarbiausią kovą dėl naujo Seimo.
Neliberalūs šių laikų liberalai, prilipę prie nekonservatyvių konservatorių – idealus taikinys kritikams iš tolimosios dešinės, pasiryžusiems gyvą palaidoti visą liberaliosios demokratijos politinę sistemą ir ant jos kapo statyti kažką nusižiūrėto iš Lenkijos PiS, Vengrijos Viktoro Orbano autoritarizmo bei Donaldo Trumpo šalininkų valdomų Jungtinių Valstijų.
Jau vien už tai, ką padarė Lietuvos politinei sistemai, savo skandalingu nuopuoliu eliminuodamas iš jos liberalizmo sudėtinę dalį, E. Masiulis nusipelnė visos jam teismo skirtos bausmės. Net jeigu man ir jums būtų banaliai žmogiškai gaila, kad nieko nenužudęs ir neapvogęs vyras privalės pagyventi nejaukioje laisvės atėmimo vietoje, kol bus išleistas už gerą elgesį.
Kur kas mažiau komentatorių dėmesio už bausmes liberalams susilaukė politinės korupcijos bylos nuosprendžio dalis, skirta Darbo partijai ir Vytautui Gapšiui. Įdomu nebent tai, kad pastarasis įkalinimo įstaigoje tikriausiai atsidurs nė nepraradęs Seimo nario mandato.
O žvelgiant plačiau, Lietuvos apeliacinio teismo nuostata už korupcinius nusikaltimus skirti ne vien baudas, bet ir tikras laisvės atėmimo bausmes, nieko gero nežada nei pirmoje instancijoje kažko panašaus išvengusiam buvusiam Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriui Viliui Šiliauskui, nei už kyšį teisiamam Druskininkų savivaldybės merui Ričardui Malinauskui.
