Nors, žinoma, dar liko Aukščiausiasis Teismas, ir jūs nesvaikit, greitai ten nieko neįvyks: niekas teismuose nėra tiek išprotėjęs, kad bandytų neatsargiais judesiais prisidirbti neigiamos reputacijos garsiausioje ir ilgiausiai trunkančioje korupcijos byloje šiuolaikinės Lietuvos Respublikos istorijoje.
Aš gal ir nesu teisininkas (nors kas žino?), tačiau niekas su manim nesiginčys, kad Aukščiausiajame Teisme viskas vyks kiek galima kruopščiau ir laiko užims tiek, kiek užims.
Ši byla prikenkė labai daug kam. Pirmiausia, liberalų vardas sunaikintas, apterštas ir užnuodytas dar baisiau, negu kažkada Rolandas Paksas sugebėjo purvinais batais pripėduoti ant Prezidento institucijos moralinių kilimų ir parketų.
Mano jaunystėje liberalai buvo jaunų, vakarietiškų, daug uždirbančių, išmaldos iš valstybės nelaukiančių, smalsių ir energingų žmonių pasirinkimas. Už juos tada balsavo daugelis tų, kam skersai gerklės stovėjo ir buvo nepriimtinas visas tas negatyvus, stenantis, aimanuojantis ir be galo post-sovietinis konservatorių, krikščionių demokratų, tremtinių ir politinių kalinių elektoratas. Visos megztosios beretės, barškinančios gintaro karoliais.
Nieko blogo apie tremtinius ir politinius kalinius, žinoma. Tiesiog labai traumuoti žmonės retai gali būti vedliais ir žiūrėti į priekį, statydami šalies ateitį. Dažniausiai jie būna vedini nuoskaudų (būtų keista, jei būtų kitaip). Ir todėl ir aš, ir daugelis mano draugų tais laikais ne kartą balsavome už liberalus.
Dabar žodis „liberalas“ reputacijos prasme yra mirties bučinys (gaila, nes su to pavadinimo partijomis buvo ar yra susiję daug gerų žmonių).
Dėžutė su grynaisiais ir viskas, kas vyko po jos, sutrynė į šipulius, kaip medžio smulkintuvas, bet kokį vidutinio lietuvio tikėjimą teisingumu Lietuvos Respublikoje.
Teisingumas yra išmoktas elgesys, ir ne visoms visuomenėms jis apskritai pasiekiamas. Didžioji dalis pasaulio be jo gyvena ir šiandien (nors ir absurdiškos, korumpuotos, nusikalstamos tironų valdomos šalys irgi turi teismus, bet ten jie atlieka tik teatro funkciją).
Mes pradėjome teisingumo mokytis labai neseniai.
Teisingumo konstrukcija su visu valdžių atskyrimu, su funkcionuojančia ir įgalia teisėsauga, yra pastatoma itin sunkiai, o padaryti, kad viskas veiktų, yra dar sunkiau.
Pabandykite pastatyti lėktuvą savo jėgomis. Gal per vargus ir padarysite kažką panašaus, su sparnais ir gal net su piloto kabina bei propeleriu. Pastatyti tokį, kad skristų, yra šimtąkart sudėtingesnis uždavinys.
„MG Baltic“ byloje Lietuva susidūrė su sena problema: bet kuriam teisiamąjam yra užtikrinta teisė į gynybą. Nėra jokių apribojimų tam, kokio gerumo ta gynyba galės būti. Tačiau kaltinimo galimybės dvikovoje yra ribotos, mat valstybė niekur ir niekada nesugeba samdyti savo reikalams geriausiųjų ir šviesiausiųjų.
Pažiūrėkite, pavyzdžiui, į Lietuvos Seimo sudėtį: deja, daugiausia ten yra žmonės, kuriems atrodo patrauklus Seimo nario atlyginimas, patinka Seimo viešbutis ir visokios kanceliarinės išlaidos. Latentiniai lempučių sukiotojai, daugelis nieko gyvenime nesukūrę, verslo ar kūrybos prasme.
O teisingumui reikia, kad dvikova tarp kaltinimo ir gynybos būtų lygiavertė, nes kiekvienas yra nekaltas tol, kol jo kaltė neįrodyta teisme.
Šie dalykai sunkiai pavyksta ne tik Lietuvoje, ypač garsiose bylose. Dėl to brandžios Vakarų demokratijos skiria ypatingoms byloms specialiuosius tyrėjus arba specialiuosius kaltintojus su ypatingais resursais, nes budintis prokuroras nesusitvarkys su kostiumuotu puikiausių šalies protų pulku.
Išleisti mokyklos komandą žaisti aikštelėje prieš geriausiai apmokamą šalies profesionalų rinktinę, išpenėtą milijoniniais atlyginimais, nėra teisingos varžybos.
Ir todėl ši byla suniokojo Lietuvoje pasitikėjimą teisingumu, juo labiau, kad viskas buvo žymiai paprasčiau negu kitose bylose, kur žmonės keikė teismus, prokurorus, policiją ir antstolius.
Suprantate, čia nebuvo kažkokia patvorio drama su groteskiniais operetės veikėjais, visokiomis bėglėmis teisėjomis, tetomis kirpėjomis, psichotropinėmis kaldrutėmis ir violetiniais koncertais prie Garliavos.
Tai nebuvo ir kokios mergaitės pagrobimas iš Vokietijos į Lietuvą, nes „mamos širdis žino, kur vaikas turi būti“ ir mamai užsienio teismai – ne rodiklis, su trejų metų šou žiniasklaidoje ir Lietuvos mamų forumuose.
Tai nebuvo ir tamsaus gaivalo burbėjimas apie Galimybių paso neteisėtumą, čipuotus skiepus, beždžionių gemalus ir eksperimentines vakcinas su visokių celofanų, lobovų ir bartašiūnaičių balaganu.
„MG Baltic“ byloje paveikslėlis buvo aiškesnis: perduoti pinigai, kurie atrodo labai panašūs į kyšį, ir klausimai – už kokias paslaugas ir kodėl, ir ar yra čia nusikaltimas?
Nebuvo Lietuvoje tokių, kurie būtų vadinę šią bylą sąmokslu, klano planu, režisuotu spektakliu. Visi suprato bent jau tiek, kad tikrai pagrindas įtarimams buvo.
Didžioji Lietuvos visuomenės dalis tikrai negalėjo (ir neturėjo) suprasti, kodėl čia viskas taip lėtai vyksta, kodėl negalima tiesiog pasodinti visų, kurie atrodo kalti, juo labiau, kad pasiaiškinimai apie beprotišką gyvenimo skubą alergizavo išgirdusius šią frazę.
Žmonės pratę, kad politikai jiems meluoja, pagražina, vartosi ir išsisukinėja, bet jiems nepatinka, kai tai labai įžūlu ir labai akivaizdu. Niekam nepatinka, kai su jais šneka, lyg su naiviais vaikais. „Aš iš parduotuvės nevogiau, aš tiesiog pamiršau susimokėti, būčiau grįžęs ir sumokėjęs.“
Todėl dabar daugelis lengviau atsikvėpė, nes teisingumu bent jau pakvipo ore. Tai ne kelio pabaiga, tačiau labai sunkus teisingumo gimdymas pavyko, motina leisgyvė, bet kūdikiui prognozės optimistinės.
