Kiekvieną kartą, kai valdžia praranda žmonių pasitikėjimą, jai prireikia mus pamaitinti tolimos ateities vizijomis. Kad politikus Veisiejų turguje prie pabrangusių dedeklių autobusiuko keiksnojęs mano kaimynas, grįžęs namo ir įsijungęs televizorių, staiga patirtų nušvitimą: tai štai kodėl Vyriausybė elgiasi kaip višta be galvos – jos sprendimų pasekmes pajusime ne dabar, o tik po dešimtmečių.
Taip jau darė paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, perestroikos pradžioje privertęs visus aptarinėti ne įprastą sovietinei valstybei penkmečio planą, o kažkokį pažadų kratinį laikotarpiui iki 2000 m. Mokykloje mums tą popiergalį teko mokytis kone atmintinai, bet įsiminiau tik valdžios įsipareigojimą iki 2000 m. aprūpinti visas sovietų šalies šeimas atskirais butais. Sovietų Sąjunga subyrėjo 1991 m., bet jos politikų vizijos mirė anksčiau, negu sukriošusi imperija išleido paskutinį kvapą.
2012 m. pavasarį, kai Andriaus Kubiliaus Vyriausybė jau buvo beveik išvairavusi šalį iš 2008–2009 m. pasaulinės finansų krizės, bet pakeliui ištaškiusi visą rinkėjų pasitikėjimą, Seimas patvirtino Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“.
Neklausinėkite manęs, kas joje buvo parašyta, nes dabar tai jau visiškai nesvarbu. Po Seimo rinkimų 2012 m. konservatoriai liko opozicijoje, o premjero kabinetą perėmęs socialdemokratas Algirdas Butkevičius net nežiūrėjo į apatinį stalčių, nes reikėjo įgyvendinti savo partijos programą ir telefonu diktuojamas vieno kurorto mero „zadanijas“.
Turbūt suprantate, kad strategijoje „Lietuva 2030“ nebuvo numatyta nei „Covid-19“ pandemija, nei hibridinių migrantų antplūdis, nei juo labiau Rusijos karas prieš Ukrainą ir jų pasekmės Lietuvai. Tuos pačius trūkumus turi ir „Lietuva 2050“ – strategija parašyta remiantis statistikos duomenimis, kuriuos turime šiandien. Bet rytojaus ji numatyti negali.
Strategiją „Lietuva 2050“ kūrė išties gerbiami žmonės. Nepriklausomybės akto signatarą verslo konsultantą Aleksandrą Abišalą prisimenu kaip vieną iš geriausių visų laikų Lietuvos premjerų. Vilniaus universiteto rektorius Rimvydas Petrauskas, Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus generalinis direktorius Arūnas Gelūnas ir Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė yra svarbūs mūsų laikų intelektualai, kuriuos seku socialiniuose tinkluose ir nė karto neturėjau progos suabejoti jų požiūrio į Lietuvą bei pasaulį adekvatumu.
Aplinkosaugininkas Žymantas Morkvėnas augina labai mielus mėsinius galvijus, tai turbūt ten buvo reikalingas. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto lektoriaus Mariuszo Antonowicziaus man neteko sutikti, bet jeigu į tokią prabangią draugiją jis buvo pakviestas, tai irgi yra kažką svarbaus nuveikęs.
Vertas pagarbos sugebėjimas įsisavinti 455 tūkst. eurų valstybės biudžeto lėšų, tačiau jo, ko gero, neužtenka, kad strategijos kūrėjams pavyktų krištoliniame rutulyje pamatyti žmonijos ateitį.
Žmogaus gyvenimas tuo ir žavus, kad kiekviena diena atneša netikėtumų. O žinantieji, kas nutiks poryt, stato pinigus lažybų bendrovių tinklalapiuose ir perka loterijos bilietus, kuriuose reikia užbraukti laimingus skaičius. Tik kažkodėl dažniausiai pralošia.
Puikus tokio būrimo iš statistikos tirščių pavyzdys – Lietuvos gyventojų skaičiaus prognozės. Strategijos autoriai žada, kad Lietuvoje 2050 m. gyvens 2,2 mln. žmonių.
Nėra labai sudėtinga iš pastarojo dešimtmečio gimusiųjų, mirusiųjų ir emigravusiųjų skaičių, atsižvelgiant į prognozuojamą lietuvių vidutinę gyvenimo trukmę, nubraižyti kreivę, kaip gražiai nyksime artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau toks prognozavimas turi vieną trūkumą – lieka daugybė nežinomųjų, kurie gali tą kreivę palenkti aukštyn arba žemyn. Puikus pavyzdys buvo 2022 m. karas Ukrainoje, kai į Lietuvą neplanuotai atvyko per 50 tūkst. karo pabėgėlių ir visiškai sugriovė iš anksto prognozuotus per metus atvykstančių migrantų integracijos planus.
Mes nežinome, ar po savaitės nedriokstelės Astravo branduolinis reaktorius ir Vilniaus neteks evakuoti. O gal po mėnesio nudvės Baltarusijos prezidento postą uzurpavęs ūsuotas kraugerys ir visi Vilniuje įsikūrę gudų opozicionieriai patrauks namo kovoti už laisvę? O gal jiems nepasiseks ir iš Baltarusijos bus priversti bėgti nuo represijų dar koks milijonas žmonių?
Europos Centrinio Banko palūkanų normos pokyčiai veikia Lietuvos ūkį labiau, negu bet kuris keistas mūsų valdžios sprendimas. O Kinijos įsiveržimas į Taivaną galėtų taip sukrėsti pasaulio ekonomiką, kad procesorius tektų lupti iš elektronikos atliekų perdirbėjams jau priduotų prietaisų ir džiaugtis, kad kažkuris iš jų dar veikia. Lietuva gali tapti karą laimėjusios Ukrainos, išsivadavusios nuo Kremliaus įtakos Baltarusijos ir sustiprėjusios Lenkijos ašies valstybių politinės galios centru.
Bet gali nutikti ir liūdnesnis įvykių scenarijus: karas užsitęsia iki 2024 m. pabaigos, o JAV prezidento rinkimus laimėjęs Donaldas Trumpas palieka ukrainiečius ir mus Vladimirui Putinui suvirškinti.
Mūsų pačių politika nėra lengvai prognozuojama. Vieną dieną gali atrodyti, kad kone pusė Lietuvos nužygiuos paskui šeimamaršininkus ir jau artimiausiuose rinkimuose atves į valdžią tolimosios dešinės politines jėgas, pasaulį matančias per apmūsijusius XIX a. pabaigos akinių stiklus. Kita vertus, lietuvių kartos neišvengiamai keičiasi, o 2050 m. viešajame gyvenime dominuos XXI a. gimusi karta, užaugusi globaliame pasaulyje ir už mokyklos kampo traukusi ne sovietinį papirosą, o neaiškios sudėties elektroninių cigarečių skystį.
Numatyti galime bent jau tai, kad 2024 m. pabaigoje valdžioje tikrai neišliks Lietuvos pažangos strategijos „Lietuva 2050“ užsakovai. O tai reiškia, kad ir pačią strategiją neišvengiamai ištiks „Lietuvos 2030“ likimas. Kita stotelė – „Lietuva 2100“.
