Nė viena partija nėra nei prezidentinė, nei proprezidentinė. Pirmasis prezidentas be užnugario gali būti pasekmė to nuožmaus stūmimo ant partijų, kuriuo beveik dvi kadencijas užsiėmė Grybauskaitės buldozeris.
Prezidentas negali būti nei su visu Seimu kaip tokiu, nei prieš Seimą kaip tokį. Vykdydamas savo pareigas prezidentas labai dažnai privalo būti su kažkuo prieš kažką.
Tokia yra atsvarų ir lygsvarų sistema, įkalta Konstitucijoje.
Bus įdomu stebėti, kaip Nausėdai pavyks suktis tame pradiniame politiniame vakuume. Kuri partija pirmoji bandys šlietis prie išrinktojo prezidento? Ar šliesis? Pagaliau ar prezidentas tą šliejimąsi priims?
Bet kuriuo atveju prezidentui teks ieškoti politinių sąjungininkų Seime. Juk nenešios jo patarėjai popierių iš vieno Daukanto a. rūmų kabineto į kitą.
Laukia labai įdomūs pirmieji keli mėnesiai. Kol viskas susikratys. Tam susikratymui labai didelę reikšmę turės ir tai, kaip susiklostys išrinktojo prezidento santykiai su žiniasklaida.
Visiems politikos prašalaičiams, iki tol buvusiems bekonfliktėje, taigi patogioje pozicijoje, kai visi gaudo ir cituoja kiekvieną tavo žodį, ir staiga užkilusiems į piramidės viršų, pirmieji kritikos grybšniai sukeldavo tokį niežulį, kad dažnas čia pat krisdavo ant žemės voliotis kaip vaikas arba bandydavo vaizduoti motiną sopulingąją.
Blogi pavyzdžiai – Landsbergis, Vagnorius, Paksas, Grybauskaitė, Butkevičius, Karbauskis, Skvernelis. Geras pavyzdys? Be Adamkaus, daugiau kaip ir nėra. Bet Adamkus į Lietuvą iš Amerikos atvyko su visai kitokia patirtimi ir politine kultūra.
Nausėdai jau pirmomis dienomis Prezidento ringe iškils dilema – bandyti sugyventi su Naisių kolchozu (o skaldyti malkų nuo pirmos dienos irgi neišeina) ar laikyti distanciją?
Nesugyventi – bet kuriam žmogui iš labai toli atėjus į valdžia, kur aplink tik svetimi, labai sudėtinga psichologiškai.
Nelaikysi distancijos – žiniasklaida iškart suklijuos su Karbauskiu, ir tada atia mitiniam savarankiškumui, apie kurį dėstei nuo praėjusios vasaros.
Antras iššūkis – o kaip įvairuoti į Europos politikos stadioną, kai Lietuvai jame – tiek mažai vietos ir bilietų? Jau ir Grybauskaitei nebuvo lengva. Bet ji atėjo su finansų ministrės patirtimi ir tiesiai iš Europos Komisijos, o tai visai kas kita nei iš trečiaeilio kabineto „SEB“.
Niekas nesupras, jei, panašiai kaip debatuose Daukanto aikštėje į klausimą apie Holokaustą imsi aptakiai aiškinti, kad reikia susodinti prie stalo lietuvį ir žydą, ir tegu anie kalbasi. Nebėra Lietuvos žydų, ką čia bepasodinsi kalbėtis, vaikine, gali tau atrėžti, ir ką tada?
Rinkimų kampanijos metu Nausėda turėjo retą privilegiją – ateidamas iš tolimo nuo politikos krašto, jis dažnu klausimu galėjo būti labai aptakus. Vis per vidurį. Jo neslėgė nei Vyriausybės nuodėmės, kaip Skvernelio atveju, nei buvimas ministrų kabinete per pasaulinę krizę, kaip Šimonytę. Jo varžovai kovėsi kaip už tėvynę, o jis kažką pakalbėdavo apskritai.
Nausėdos aptakumas labai tiko daugumai rinkėjų prie balsadėžių. Bet nelabai tiks tapus Prezidentu, kai kiekvienas norės prezidentinę antklodę trūktelėti į savo pusę. O dar didesni siurprizai laukia publikos, kai ji pagaliau sužinos, kokia yra tikroji Nausėdos nuomonė.
Spėjimas: Nausėda – bandydamas įtikti ir valdančiajai daugumai, ir opozicijai, ir visuomenei – bent pirmąjį pusmetį turėtų neretai mėtytis. Jau vien todėl, kad vidurio linija, arbitro vaidmuo nepalieka kitos išeities. Krepšinio šalies patirtis primena – teisėjų čia nemėgsta visi.
Kita vertus, tai jokia tragedija. Išrinktasis prezidentas savo rankose turi kortų. Antra, galbūt dabar, kai į Daukanto a. rūmus įžengs prezidentas visai be politinio užnugario, tauta pagaliau sumažins savo lūkesčius, siejamus su prezidento postu? Taigi jis už nieką neatsako – nei už pensijas, nei minimalią algą, nei darbo vietas, jau ir vakar Panevėžyje kartojo kalbinami rinkėjai.
Bet kuriuo atveju bus įdomu. Ne mažiau įdomu ir, ko gero, svarbu, – kaip toliau klostytis Ingridos Šimonytės likimas politikoje.
Džiaugsmas tų, kurie buvo įtikėję Šimonytės pergale, buvo kiek per ankstyvas. Kaip ir buvo galima numatyti.
Tačiau Šimonytė dėl to yra visiškai nekalta. Ji padarė viską ir dar gerokai daugiau. Jei ne Šimonytė, šie Prezidento rinkimai būtų buvę nykūs. Dar daugiau. Juos galėjo laimėti tas, kuris būtų pabaigęs kurta vieno žmogaus valdžios piramidę.
Taigi Šimonytė įvykdė istorinę misiją atitverti lizinginį Karbauskio „Agrokoncerno“ kandidatą nuo II turo.
Mūsų vis dar begėdiškai kaimiškai politikai, kuri per pastaruosius 15 metų neišaugino nė vieno naujo ryškaus partijos lyderio, galinčio padėti savo partijai laimėti Seime daugumą, būtų didžiausia netektis, jei Šimonytė dabar prisimintų savo pažadą po Seimo rinkimų trauktis iš politikos ir jį įvykdytų.
Jei Tėvynės sąjunga turi ambicijų laimėti kitų metų Seimo rinkimus, konservatoriai turi klauptis ant kelių prieš Šimonytę, kad ji perimtų lyderystę partijoje.
G. Landsbergis turi daug puikių savybių ir privalumų, tik būkim biedni, bet teisingi – su Landsbergio pavarde Lietuvoje dar dešimt metų rinkimų laimėti bus neįmanoma.
Žodžiu, Šimonytė yra Dievo siunčiamas loterijos bilietas konservatoriams. Tereikia nenukišti jo į purvinų kelnių kišenę ir neįgrūsti per klaidą į skalbyklę. T.y. nepasielgti taip, kaip prieš I rinkimų turą trizniavo Karbauskis, blaškydamasis tarp „užmėtysim juos kepurėmis“ ir „jei taip, tai nu ir nafik, atiduodu valdžią Landsbergiui“.
Kur dingsi žiemą basas, net Karbauskis ir jo naisiečiai per porą savaičių suprato. Nausėdos išrinkimas prezidentu šiai valdančiajai daugumai yra paskutinė proga parodyti, kad jie nėra visiški Naisių kaimo jurgiai, o po trejų metų valdžioje jau gali būti prognozuojami politikai.
Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas yra puiki proga naisiečiams pabandyti pradėti savo politikos rašinėlį daugmaž nuo tuščio lapo. Tam pakaktų užraukti visus Seimo pseudotyrimus. Priešininkų jie ne tik nenužudė, bet, priešingai, padėjo jiems laimėti, o valstiečius sugrūdo į lauko išvietę. Uostyti savo nešvarių darbelių turinio.
Dar neblogai būtų sumažinti idiotiškų draudimų, atsikratyti kelių netinkamų ministrų, pagaliau atsakyti į 24 Jakilaičio klausimus dėl nešvarios rusiškos salietros ir pakeisti santykį su žiniasklaida iš pono-baudžiauninko pozicijos į dviejų laisvųjų santykį.
Idealu būtų panaikinti Seimo Kultūros komitetą ir dabartinėje valdžios sistemoje pagaliau surasti vietą Karbauskiui, kuris, iki šiol nebūdamas už nieką atsakingas, dieną naktį vaidendavosi kaip girtuoklio pakaruoklio dūšia be vietos. Keldama sąmyšį tiek valstybėje, tiek tarp savų.
Žodžiu, po šitų Prezidento rinkimų visi iki vieno politikos žaidėjai – prezidentas, opozicija ir Seimo dauguma – kiekvienas gavo po puikią progą. Kaip niekada anksčiau, kalbant vieno veikėjo žodžiais. Ar pasinaudos? Kas iš jų pasinaudos?