Referendumui pateikiamas toks tekstas:
Pakeisti 12 straipsnį ir išdėstyti jį taip:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Konstitucinis įstatymas taip pat nustato Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo pagrindus ir tvarką.
Šiuo metu veikiantis 12 straipsnis sako:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais.
Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.
Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato įstatymas.
Balsuodamas už pakeitimą pilietis tik suteikia mandatą Seimui priimti naują konstitucinį įstatymą, apie kurį rinkėjai nieko nežino.
Skirtumas toks, kad iš Konstitucijos 12 straipsnio pašalinamas antras sakinys. Ar tai automatiškai reiškia, kad tuo suteikiama teisė į daugybinę pilietybę? Tikrai ne. Atsiranda tik galimybė įrašyti tokią nuostatą į būsimą konstitucinį įstatymą. Pabrėžiu, kad atsiranda ne būtinybė ar prievolė Seimui – tik galimybė. Balsuodamas už pakeitimą pilietis tik suteikia mandatą Seimui priimti naują konstitucinį įstatymą, apie kurį rinkėjai nieko nežino.
Nieko neįprasto Konstitucijai tokioje nuostatoje nėra. Pavyzdžiui, 11 straipsnis sako, kad „Lietuvos Respublikos teritorijos administracinius vienetus ir jų ribas nustato įstatymas“. Kitaip tariant, Seimui yra suteiktas mandatas nustatinėti, tarkime, apskričių ar miestų savivaldos ribas. Vilnius gali būti ir didesnis, su Grigiškėmis, ir mažesnis, be jų. Sprendžia ne piliečiai, o Seimas, gavęs įgaliojimą per piliečių priimtą Konstituciją.
Kodėl 2024 m. referendumui parinkta tokia formuluotė? Todėl, kad ankstesniame referendume buvo konkretus klausimas ir jis reikiamo pritarimo nesulaukė.
2019 m. gegužės 12 d. neįvykusio referendumo formuluotė daug ilgesnė:
Lietuvos Respublikos pilietybė įgyjama gimstant ir kitais konstitucinio įstatymo nustatytais pagrindais. Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę, Lietuvos Respublikos pilietybės nepraranda. Kitais atvejais Lietuvos Respublikos pilietis negali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, išskyrus konstitucinio įstatymo nustatytas išimtis. Pilietybės įgijimo ir netekimo tvarką nustato konstitucinis įstatymas.
Tada buvo aišku, kad patvirtinus tokią nuostatą referendumu Seimas privalės patvirtinti įstatymą, pagal kurį bus galima turėti ir Lietuvos, ir „europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“ atitinkančios valstybės pilietybę. Dabar šito nebėra.
Tada buvo aišku, kad patvirtinus tokią nuostatą referendumu Seimas privalės patvirtinti įstatymą, pagal kurį bus galima turėti ir Lietuvos, ir „europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus“ atitinkančios valstybės pilietybę.
Dabar šito nebėra, ir Seimas turės laisvas rankas spręsti. Galima tik spėlioti ir prognozuoti, ar tokia nuostata bus įrašyta į konstitucinį įstatymą, ar bus kitokia formuluotė. Ką daryti su Australijos, Urugvajaus ar Argentinos gyventojais, tarp kurių yra daug lietuviškas šaknis turinčių piliečių? Kaip bus su Izraelio piliečiais, kilusiais iš Lietuvos? Kaip bus su Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančiais išeivių iš Lietuvos palikuonimis? O jei Lietuvos pilietis norės gauti Bahamų ar Grenados pilietybę, kad geriau jaustųsi Karibų rojuje?
Visus šiuos klausimus Seimas turėtų diskutuoti ir priimti kokius nors sprendimus, jei šis referendumas patvirtintų 12 straipsnio pakeitimą. Ilgai diskutuoti negalės, kad neatsirastų žiojinti įstatymu neapibrėžtos pilietybės skylė. Debatai Seime vyks įsibėgėjant rinkimų į Seimą kampanijai – rinkimai numatyti šiemet spalio mėnesį.
Pilietybės įstatymas gali likti beveik nepakeistas, gali tapti labai liberalus, gali net labai sugriežtėti. Rezultato spėlionės nėra atsakymas. Atsakymas bus balsavimu išreikšta Seimo narių valia, kurios neberibos referendumu išimtas sakinys. Tik tiek, ir nieko daugiau.
Kaip žinome, prieš rinkimus visos partijos ar judėjimai gręžiasi į rinkėjus ir stengiasi kuo labiau jiems patikti. Taigi, pilietybės konstitucinis įstatymas bus svarstomas žiūrint į elektoratą ne akies krašteliu, o abiem plačiai atvertomis akimis. Lengva prognozuoti, kad Liberalų sąjūdžio ir Laisvės partijos rinkėjai pritaria daugybinei pilietybei, todėl šių Seimo frakcijų nariai bus „už“.
Tuo tarpu Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų frakcijoje rasime skirtingų nuomonių. Sunku pasakyti, kaip pasiskirstys jų balsai. O kur dar vienokių ar kitokių abejonių turintys dalis socialdemokratų, valstiečių ar demokratų? Be to, visų partijų vadovai galvos, ar jų balsavimas dėl vienos ar kitos formuluotės pritrauks, ar atstums nuo jų potencialius rinkėjus. Būtų keista, jei vyktų kitaip, nes visų partijų tikslas – gauti maksimalų įmanomą skaičių vietų parlamente.
To siekiant Pilietybės įstatymas gali likti beveik nepakeistas, gali tapti labai liberalus, gali net labai sugriežtėti. Rezultato spėlionės nėra atsakymas. Atsakymas bus balsavimu išreikšta Seimo narių valia, kurios neberibos referendumu išimtas sakinys. Tik tiek, ir nieko daugiau.
Vykdoma referendumo viešinimo kampanija, skelbianti, jog referendumas yra dėl pilietybės išsaugojimo, yra iš esmės neteisinga ir klaidinanti rinkėjus. Jos laimintojai nesusimąstė, kad tokiu būdu įvykęs referendumas vėliau atsigręš į politikus skaudžiuoju galu, kai žmonės, po mėnesio klausydamiesi Seime per svarstymus dėl pilietybės lūžinėjančių iečių, staiga susivoks, kad valdžia vėl juos apgavo: suokė, esą tauta sprendžia, o galiausiai spręs Seimas.