R. Vilpišauskas. Kaip suprasti Rusiją?

Populiarus posakis teigia – Rusijos protu neįmanoma suprasti. Atrodo, jį patvirtina ir pastaruoju metu Lietuvoje kilusios diskusijos dėl pradėtų perdėto griežtumo rinkos priežiūros priemonių, kurias Rusijos institucijos ėmė taikyti Lietuvos maisto produktams. Pateikti bent trys skirtingi aiškinimai, kuriais siekiama atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos rinkos priežiūros tarnybos ėmėsi priemonių, smarkiai apsunkinančių Lietuvos įmonių produktų pardavimą Rusijos rinkoje.

Pirmas ir populiariausias aiškinimas – tai yra Rusijos politinis atsakas į galimą asociacijos susitarimų tarp ES ir Rytų Partnerystės šalių (ypač Ukrainos) pasirašymą kitą mėnesį Vilniuje bei su tuo susijusias aktyvias ES Tarybai pirmininkaujančios Lietuvos pastangas. Kitaip sakant, tai yra Rusijos vadovų bausmė Lietuvai už jos pastangas suartinti Rytų Partnerystės šalis su ES, naudojant Lietuvos įmonių ryšius su Rusija ir tikintis, kad dėl nuostolių nepatenkintas verslas ims daryti poveikį Lietuvos vadovams. Šiuo atveju remiamasi prielaida, kad Rusijos institucijos gauna nurodymus iš viršaus, o prekybos politikos priemonės naudojamos geopolitiniais tikslais.
Antra Rusijos pastarosiomis savaitėmis taikomų protekcionistinių priemonių interpretacija, kurią nuosekliai gina Marius Laurinavičius – tai yra Rusijos vidaus interesų grupių ir jų užvaldytų arba savivaliaujančių rinkos priežiūros institucijų sumanytos priemonės, kuriomis tiesiog siekiama apriboti konkurenciją iš užsienio (ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių, net ir priklausančių Eurazijos muitų sąjungai). Tai nėra geopolitinių motyvų sukeltas veiksmas, o tiesiog paprasčiausia Rusijos gamintojų apsauga, net jei ir taikomos tarptautinių normų neatitinkančios priemonės, mėginant jas maskuoti sveikatos apsaugos ir saugos normomis.

Galiausiai, yra ir trečias aiškinimas, jog Lietuva susilaukė tokio atsako dėl neapgalvotų jos vadovų – konkrečiai Lietuvos prezidentės – pasisakymų „Gazprom“ atžvilgiu. Kita šio aiškinimo variacija yra susijusi su Lietuvos prezidentės susitikimo su Dalai Lama kritika, nuogąstaujant dėl Kinijos reakcijos. Beje, kažkada panašios kritikos yra susilaukęs ir prezidentas Valdas Adamkus.
Išsamiausio aptarimo vertas antrasis aiškinimas – todėl, jog jis yra gana nuosekliai išplėtotas, ir todėl, jog jis atveda prie naujų įdomių klausimų apie Rusiją.

Pirmiausia, jis įdomus vien tuo, jog „normalizuoja“ Rusiją, kadangi aiškina jos užsienio prekybos priemones tomis pačiomis priežastimis, kokios būdingos ir daugeliui Pasaulio prekybos organizacijos senbuvių. Juk prekybos apsaugos priemones nuo seno retkarčiais, ypač smunkant ekonomikai, įveda įvairios demokratinės rinkos ekonomikos valstybės, o bene dažniausiai prieš kurį laiką jas praktikavo ne kas kiti, o JAV ir ES. Pastaraisiais dešimtmečiais tam ypač dažnai naudojami netarifiniai apribojimai prekybai – maisto saugos ir kiti produktų kokybės standartai. Juos sunkiau aptikti ir įvertinti jų žalą nei muitų padidinimo atveju. Beje, prisiminkime, jog dar ne taip seniai ir Lietuva su Latvija „kariavo“ kiaušinių ar kiaulių prekybos „karus“. Nors šios priemonės nebetaikomos Baltijos šalims įstojus į ES, tačiau ir pačioje ES tebegalioja daugybė perteklinių prekybą ribojančių priemonių, ypač paslaugų teikimo srityje. Visų šių paminėtų pavyzdžių ištakos yra vienodos – vietos gamintojų reikalavimai apsaugoti nuo konkurencijos, kurią kelia pigesnė užsienio produkcija.

Jei iš tiesų Rusijos pradėtų taikyti priemonių priežastis yra noras apsaugoti savo šalies gamintojus, net jei tai daroma ir Rusijos vartotojų bei tarptautinės reputacijos sąskaita, tai gali reikšti porą dalykų. Pirma – Rusijos vadovybė nebekontroliuoja savo šalies rinkos priežiūros institucijų, kurios ėmė savivaliauti dėl pernelyg glaudžių lobistinių ryšių arba noro išsireikalauti kyšių iš užsieniečių. Tačiau tai prieštarautų pastarojo dešimtmečio centralizacijos tendencijoms Rusijoje bei ją rodantiems ženklams įvairiose ekonomikos srityse, ypač energetikoje. Prisiminkime praėjusių metų Rusijos prezidento veiksmus, reaguojant į Europos Komisijos pradėtą tyrimą dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi. Juk tada Rusijos vadovybė viešai paskelbė apie „Gazprom“ valdymo perėmimą. Todėl tokia biurokratų savivalė atrodo sunkiai tikėtina.

Ramūnas Vilpišauskas

Dabartinė situacija kaip tik parodo, jog tarptautinė geopolitinė situacija bei Rusijos vidaus politika gali lemti daug daugiau, nei Lietuvos politikų veiksmai.

Antra ir labiau tikėtina interpretacija – tai daroma tylaus Rusijos vadovų pritarimo fone. Juk jie šitaip gali siekti net kelių tikslų – ir susilaukti dėkingumo iš ginamų Rusijos įmonių, ir pamokyti užsienio šalis. Tad gal šios priemonės nėra tikslingai nukreiptos į Lietuvą, tačiau tai nereiškia, kad jos nėra nukreiptos ir į ją. Todėl Lietuvos institucijoms būtina reaguoti į jas, o geriausia reaguoti apeliuojant į tarptautinį verslą reglamentuojančias normas bei įtraukiant didesnę derybinę galią nei Lietuva turinčias organizacijas – ES ir PPO. Juk ne veltui Rusijos atstovai pabrėžia, kokią nedidelę dalį Rusijos rinkoje sudaro lietuviški produktai. Ir priešingai – žinome, kokie svarbūs Lietuvai Rusijos tiekiami energetiniai ištekliai. Tad Lietuvos derybinė galia yra daug menkesnė, nei Rusijos, o ją padidinti galima tik sukuriant sąlygas atsirasti kitiems tiekimo šaltiniams (importuojamų energetikos išteklių atveju), arba įtraukiant į ginčo sprendimą organizacijas, ginančias skaidrias ir stabilias prekybos taisykles (Lietuvos įmonių eksporto į Rusiją diskriminavimo atveju). 

Šių ginčų fone verta matyti ir mūsų šalies vidaus politiką bei pateikti porą pastebėjimų. Pirma, kai kaitaliojant mūsų šalies investicinę aplinką reguliuojančius įstatymus apie planų investuoti atsisakymą paskelbia stambi JAV kompanija, įmonės gali surūpinti verslo rizika Lietuvoje ne mažiau nei didžiojoje kaimynėje. Žinoma, pagal daugelį ekonominės aplinkos vertinimų Lietuva gan smarkiai lenkia Rusiją. Tačiau manipuliavimo teisės normomis, investuotojų ir gyventojų lūkesčių trikdymo (pvz. vėl atnaujinus svarstymus dėl pensijų reformos) dėl partinių ar politinių motyvų, gal net korupcinės praktikos pavyzdžių Lietuvoje yra pernelyg daug. Tai irgi galima matyti iš įvairių tarptautinių vertinimų, kurie rodo, jog mes kol kas dar esame labai toli nuo geidžiamo Šiaurės valstybės modelio įtvirtinimo.

Galiausiai – pastaruoju metu aptariamos Rusijos prekybos apsaugos priemonės turėtų parodyti, kiek nedaug dvišaliuose santykiuose lemia Lietuvos politikų taktiniai sprendimai bei jų taikomas tonas. Lietuvos vadovai pastarajame dešimtmetyje naudojo įvairią retoriką – nuo vertybių akcentavimo iki pragmatinių santykių iškėlimo. Bet ar tai bent kiek reikšmingiau pakeitė santykius su Rusija, padarė juos labiau prognozuojamus ir sumažino ekonominių ryšių naudojimą politiniais tikslais? Sunku tokių požymių atrasti. Žinoma, veikiausiai Rusijos vadovams nepatinka vieši pamokymai – ar tai būtų pamokymai apie demokratinių principų nesilaikymą, ar pareiškimai apie tai, jog apskritai nebėra dėl ko derėtis su Rusijos įmonėmis. Tačiau dabartinė situacija kaip tik parodo, jog tarptautinė geopolitinė situacija bei Rusijos vidaus politika gali lemti daug daugiau, nei Lietuvos politikų veiksmai. Svarbu, kad tai suprastų ir Lietuvos partneriai ES. Lietuvos institucijos turi elgtis taip, kad nebūtų pagrindo įtarti antirusiškumu, bet kad būtų aišku, jog nesklandumai tarpusavio santykiuose kyla dėl atskirų politikų ir biurokratų sprendimų, kuriais kenkiama ne tik Lietuvos ir kitų šalių verslui, bet ir vartotojams Rusijoje.