Kodėl per visas jau kurį laiką kone nuo ryto iki vakaro netylančias diskusijas, pavyzdžiui, apie Lietuvos pieno perdirbėjų problemas tarsi specialiai nutylima, kad su panašiomis kliūtimis Rusijoje susiduria toli gražu ne vien kaip nors Kremliui politiškai neįtikusios šalys?
Kodėl šiose diskusijose mes daugybę kartų girdėjome linksniuojamus panašaus puolimo prieš Ukrainą, Moldovą ir Gruziją atvejus, bet tik naujasis Europos Sąjungos ambasadorius Maskvoje Vygaudas Ušackas tiesiai įvardijo, kad vien pastaraisiais metais į tą pačią eilę reiktų rikiuoti tarsi niekuo Kremliui pastaruoju metu nenusikaltusias ES šalis – Vokietiją, Austriją ar Suomiją?
Kodėl niekas tarsi nepastebėjo net Lietuvos viešojoje erdvėje praslydusios informacijos, jog tas pats vyriausiasis Rusijos sanitaras Genadijus Onyščenka kone tuo pačiu metu kaip prieš Lietuvos pieno perdirbėjus užsimojo ir prieš partnerės Muitų sąjungoje Baltarusijos pieno produktus?
Kodėl nenorime klausytis pačios Rusijos ekonomikos apžvalgininkų vertinimų, kad G. Onyščenkos grasinimai dėl Baltarusijos pieno produkcijos kokybės tiesiogiai susiję su pastaruoju metu labai sparčiai augančiu baltarusiškų pieno produktų importu į Rusiją? O Rusijos pieno perdirbėjai pastaruoju metu esą tiesiog reikalavo „ko nors imtis“.
Ieškant tikrųjų puolimo prieš Lietuvą priežasčių tai tikrai svarbu. Tad ar mes paprasčiausiai viso to, kas aukščiau išvardyta, nežinome ir mums tai neįdomu, ar nesugebame susieti, ar tiesiog patogiau tarsi nematyti to, kas visiškai nedera prie pačių susikurtos (ir dažnai, bet nebūtinai visuomet teisingos) geopolitinės schemos?
Bent jau man vien šio paveikslo užtenka suabejoti, ar tikrai „pieno karo“ prigimtis yra politinė Kremliaus valia skirti dar vieną bausmę neįtinkančiai Lietuvai, o ne tiesiog ekonominiai-protekcionistiniai Rusijos pieno gamintojų interesai, natūraliai sulaukiantys užtarimo ir Rusijos valdžioje.
O tai, kaip to užtarimo sulaukiama, gana akivaizdžiai galima buvo matyti vakar, kai Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas apsilankė vienoje Voronežo srities karvių fermoje (įdomu, kad ferma – ne grynai rusiško kapitalo, o bendra Rusijos ir Vokietijos įmonė).
Apžiūrėjęs tikrai modernų ūkį, D. Medvedevas paskelbė gerąją žinią – vyriausybė skirs Rusijos pieno gamintojams dar 16 milijardų rublių valstybės dotacijų. Per pastaruosius penkerius metus tokių dotacijų jau skirta apie 100 milijardų rublių. Tačiau ir tikslą D. Medvedevas suformulavo nedviprasmiškai – Rusija turi tapti pirmaujančia pieno gamintoja pasaulyje.
Kiek tokios ambicijos gali būti ramstomos pačiomis įvairiausiomis protekcionistinėmis priemonėmis, spręskite patys. Aš tik pateiksiu vieną nedidelę detalę iš tos pačios vakarykštės Rusijos premjero kelionės.
Kodėl perpasakojau šią istoriją? Ne vien todėl, kad ji gana iškalbingai iliustruoja kaip Rusijoje kartais gimsta kai kurie sprendimai. Bet ir todėl, kad D. Medvedevo pašonėje šioje Rusijos pieno gamintojams ir perdirbėjams, atrodo, labai svarbioje premjero kelionėje sukiojosi ne kas kitas, o dabar jau Lietuvoje visiems žinomas Rusijos vyriausiasis sanitaras G. Onyščenka. Ir ne tik sukiojosi. Būtent vakar šios kelionės metu jis dar kartą komentavo Lietuvos pieno perdirbėjų produkcijos importo sustabdymą.
Į G. Onyščenkos ištartus žodžius tikrai verta įsiklausyti, juo labiau, kad kartoja jis juos ne pirmą kartą. Pasirodo, Rusijos vyriausiasis sanitaras reikalauja tiesioginių derybų su Lietuvos pieno gamintojais. Ir užsimena, kad galbūt galima būtų susitarti.
Noriu pabrėžti, kad tartis ir susitarti G. Onyščenka nori ne su Lietuvos Vyriausybe, kuri galbūt užkliūna Kremliui dėl paramos Ukrainos suartėjimo su ES siekiams, nenoro pasiduoti „Gazprom“ spaudimui, ar paprasčiausiai taikiniu galėjo tapti vien dėl pirmininkavimo ES. Skeptiškai Rusijos valdininkas įvertino net Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus Jono Miliaus iniciatyvą vykti į Maskvą aiškintis padėties. Esą reikia pirma sužinoti, kas ten ir ko nori atvažiuoti: „šimtmečius trunkančios draugystės aptarinėti neketiname“.
Tačiau tartis ir susitarti G. Onyščenka viešai ragina būtent Lietuvos pieno gamintojus, kurie tikrai neturi galių pakeisti nei Lietuvos užsienio politikos kurso nei energetinės krypties. Ir tokį savo raginimą G. Onyščenka įkyriai kartoja ne pirmą kartą, o dabar – net premjero D.Medvedevo akivaizdoje.
Ką tai turėtų reikšti ir kaip tai susieti su teorija, kad „pieno karas“ yra didžiojo sąmokslo prieš Lietuvą dalis, o jo tikslas parklupdyti nepaklusnią Lietuvą ar bent ją nubausti?
Jei atvirai, žinant dabartinės Rusijos valdžios papročius, tai labiau panašu jei ne į atvirą milžiniško kyšio reikalavimą, tai į raginimą „derėtis“ dėl Lietuvos pieno produktu gamintojų Rusijoje užimamos rinkos persidalijimo. Juo labiau, kad dar anksčiau taip pat viešai buvo nuskambėjęs G. Onyščenkos raginimas Lietuvos pieno perdirbėjams „branginti turimą rinką“. O daugelį jau maždaug mėnesį skambėjusių vyriausiojo Rusijos sanitaro grasinimų dėl tariamai prastos lietuviškų pieno produktų kokybės Rusijos spaudoje lydėdavo nedviprasmiški įvairių ekspertų vertinimai, kaip lietuviškos produkcijos vietą Rusijos parduotuvių lentynose be jokių problemų kone per naktį gali užimti kiti rinkos žaidėjai, net nebūtinai Rusijos gamintojai.
Taigi, ir paties G. Onyščenkos veiksmai – pakankamai įtartini. Tuo tarpu tuo, kad šis valdininkas tiesiog vykdo Kremliaus valią, verčia suabejoti jau vien šios istorijos pradžia. Kai kone mėnesį svaidęsis grasinimais (ir tuo pačiu tarsi raginęs „derėtis“?) Rusijos vyriausiasis sanitaras galiausiai priėmė sprendimą dėl lietuviškų pieno produktų importo draudimo, pirmadienį visą dieną apie tai nieko vis dar nežinojo nei Rusijos muitinė, nei leidimus importui išduodanti fitosanitarijos tarnyba.
Bent jau aš nepamenu atvejo, kad kas nors panašaus būtų vykę, kai kokio nors tarptautinio konflikto (išskyrus kelias išimtis dažniausiai vis dėlto pats Kremlius inicijuoja ne prekybinius, o energetinius karus) iniciatoriai sėdėdavo Kremliuje. Rusijoje įtakingi valdininkai tikrai gali imtis įvairių asmeninių iniciatyvų ir net asmeninių karų, bet jokiu būdu negali numoti ranka ar atsainiai vykdyti tiesioginius Kremliaus nurodymus. Todėl pirmadienį tvyrojusi sumaištis dėl G. Onyščenkos įsako vykdymo – dar vienas argumentas, kodėl šio sprendimo nelaikyčiau sumanytu Kremliuje.
Apie tai, kokios, mano galva, yra tikrosios vežėjų problemų prie Rusijos sienos šaknys, jau rašiau. Galiu tik pakartoti, kad gaudamas dar daugiau informacijos apie tai, kas vyksta (taip pat ir iš pačių Lietuvos vežėjų atstovų) tik dar labiau įsitikinu, kad mano versija, jog ši Lietuvai priešiška akcija sumanyta irgi ne tiesiogiai Kremliuje, turi daugiau pagrindo už bandymus tvirtinti priešingai.
Aš tik manau, kad mes Lietuvoje dažniausiai linkę spręsti apie didžiąją kaimynę pagal iš anksto susidarytą nuomonę ar net remdamiesi patogiomis, bet kartais per daug primityviomis klišėmis. Ir per mažai gilinamės į tai, kas iš tiesų vyksta pačioje Rusijoje.
Ką tai keičia? Ar Lietuvos patiriama žala, jei sprendimai dėl pastarojo meto puolimų priimti ne Kremliuje, nuo to mažesnė? O gal pats V. Putino režimas, į viską žvelgiant kiek mažiau schematiškai, atrodo draugiškesnis ar mažiau pavojingas Lietuvai?
Anaiptol. Sakyčiau pavojus net didesnis, nes visos politinės teorijos teigia, kad geriau turėti reikalų su viena, kad ir labai galinga bei pavojinga, bet centralizuota valdžia negu daugybe sunkiai kontroliuojamų ir dažnai savarankiškai veikiančių grupuočių.
Bet dabartinė Rusija yra būtent tokia. Ir kuo geriau mes ją iš tiesų, o ne tik deklaratyviai pažinsime, kuo tiksliau išsiaiškinsime kiekvieno veiksmo prieš Lietuvą tikrąsias priežastis ir suprasime motyvus, tuo lengviau bus rasti ir tinkamą bei efektyvų atsaką. O galbūt mažiau bus ir pigaus politikavimo bei bandymų kaltinti vieni kitus dėl iškylančių problemų, kurių spręsti nei politikavimas, nei tarpusavio kaltinimai tikrai nepadeda.
