R. Sadauskas-Kvietkevičius. Lietuva prasideda nuo Druskininkų

Juolab, kad papasakoti tikrai yra ką, nes iš pakankamai arti stebėjau, kaip nedrąsus stambiausio šiame krašte verslininko sūnus, domėjęsis tik automobilių sportu ir lieknomis tamsiaplaukėmis, tapo vienu įtakingiausių šalies politikų.

Tai nutiko vėlyvą 1999-ųjų rudenį arba 2000 m. pradžioje, kai Druskininkus dar valdė konservatorių ir krikščionių demokratų koalicija, nebuvo jokios Europos Sąjungos paramos, didžiausias sanatorijas valdė beveik miręs Specialusis fondas besikuriančioms profesinėms sąjungoms remti, Lietuvos didmiesčių gyventojams po Rusijos krizės rūpėjo kaip prasimaitinti ir sumokėti už sparčiai brangstantį šildymą, o ne savaitgaliniai SPA malonumai.

Profesorius Justinas Karosas, tada kandidatavęs Lietuvos demokratinės darbo partijos sąraše į Druskininkų savivaldybės tarybą, pasikvietė mane, jauną vietinio laikraščio žurnalistą ir buvusį jo studentą Vilniaus Universiteto filosofijos fakultete, drauge nuvažiuoti į Grūtą. Ten turėjau nufotografuoti J. Karosą drauge su verslininku Viliumu Malinausku ką tik restauruotos ir Grūto parke pastatytos Kryžkalnio motinos skulptūros fone.

Eidamas parko takeliais tarp dvarponiško stoto V. Malinausko ir vos spėjančio paskui jį profesoriaus, negalėjau neišgirsti, kaip pirmasis pasigyrė ketinąs leisti savo sūnų į merus. Prisimenu tada net prunkštelėjau, nes pakeitę pavadinimą į LDDP buvę komunistai Druskininkuose per kelis rinkimus iš eilės negalėjo prilygti iš Sąjūdžio žmonių susibūrusioms partijoms, o pats jaunasis Ričardas Malinauskas net nebuvo panašus į politiką.

Tik vėliau supratau, kaip tada klydau. Tiesa, 2000 m. kovą LDDP rinkimų nelaimėjo, gavo 6 vietas iš 25 ir tikriausiai būtų likę stebėti, kaip dešinieji su centristais dalijasi pareigybes, bet nutiko beveik stebuklas, kai konservatoriai balsuojant parėmė R. Malinausko kandidatūrą į mero postą. Vėliau ne vienas vietinis politikas yra man pasakojęs, kokiomis priemonėmis tie balsai buvo išgauti, bet vis pridurdavo „ne spaudai“ todėl visų aplinkybių surašyti negaliu. Nė vieno iš tuometinių Druskininkų konservatorių vadų dabar netgi nėra partijoje, nes vėliau druskininkiečiai dar ne kartą įsitikino, kam jie buvo lojalūs.

Tikroji Grūto galia pasireiškė tik tada, kai 2000-ųjų spalį Lazdijų–Druskininkų vienmandatėje apygardoje profesorius J. Karosas didele balsų persvara įveikė Ireną Degutienę ir buvo išrinktas į Seimą. 2001–2004 m. šalies vyriausybei vadovavęs Algirdas Mykolas Brazauskas lengvai rado bendrą kalbą su senųjų partijos bičiulių užtariamu jaunu kurorto vadovu. Nori ką nors statyti, reikia pinigų – bus. Naujoms gydykloms – prašom. Nes juk savas, visas į tėvą, kuris moka savo dvare tarp pelkių ir leninų senosios gvardijos bičiulius vaišingai sutikti.

Paprašė atiduoti profsąjungų valdomas sanatorijas – prašom, negi gaila. O tada įstojome į Europos Sąjungą ir prasidėjo struktūrinių fondų parama. Ją gauti mielai talkino ministerijų valdininkai, ne iš kalbų žinoję, kad pernelyg priekabiai vertinti druskininkietiškų projektų nėra prasmės, nes norėsis į tą kurortą kaip ypatingai laukiamiems svečiams atvažiuoti.

Į Druskininkus atitekėjo per milijardą litų. Už tiek ir Krekenava arba Balbieriškis galėjo tapti europinio lygio kurortu. O kur dideli pinigai statyboms, ten ir rimtų draugų atsirado. Tokių kaip keistomis aplinkybėmis nusišovęs verslininkas Algirdas Stasiukynas bei jo sūnus Andrius, valdantis Druskininkų vandens parką ir slidinėjimo areną stačiusią statybų bendrovę, o pastarąją dar ir eksploatuojantis, o taip pat buvęs Alytaus meras Česlovas Daugėla.

Būtent po to, kai pastarasis sulaukė Specialiųjų tyrimų tarnybos įtarimų, prasidėjo Druskininkų mero R. Malinausko bičiulystė su tuometiniu šios tarnybos vadu Žimantu Pacevičium. Galiu tik spėlioti, ar pats pareigūnas, kurorto šventėse ir kviestinių svečių vakarėliuose pozuodamas fotografams šalia mero, suprato, kokį signalą siunčia druskininkiečiams, svarstantiems, ar verta pasidalinti su šia tarnyba savo žiniomis apie tai, kas galėtų būti panašu į korupciją.

Nemėgstu kriminalinio žargono rimtoje kalboje, bet Druskininkų bendruomenė tai suprato kaip „stogo“ demonstravimą – žiūrėkit, aš neliečiamas, štai kokie mano draugai.

Todėl visi tylėjo net tada, kai spauda ir naujienų portalai jau pradėjo traukti į viešumą užsitvertos valdiškos žemės prie mero namo, į upelį įbridusių tvorų ir vietinę valdžią liaupsinančio leidinio spausdinimą už mokesčių mokėtojų pinigus. Apie žiniasklaidos palankumo pirkimą to paties „Aqua“ centro reklamos užsakymais ir pavienių žurnalistų, nekišančių nosies kur nereikia, pamaloninimą kvietimais nemokamai išsimaudyti, reikėtų atskiro straipsnio, nes be konkrečių skaičių, datų ir pavardžių skatinti skaitytojų nepasitikėjimą visa žiniasklaida būtų neetiška. Neabejoju, kad STT atliekamam „Aqua“ veiklos tyrimui pasiekus teismą, tas pavardes ir skaičius dar išgirsime.

Druskininkų skandalas dabar tapo išbandymu visai mūsų politinei sistemai. Ar ji sugebės apginti tyrėjus nuo smulkių privilegijų skandale įsipainiojusių politikų spaudimo, ar įtakos mechanizmai suveiks taip, kad byla bus numarinta. Pirmuoju atveju Lietuva turės puikų apsivalymo nuo korupcijos pavyzdį ir paskatinimą žmonėms, nebijoti pranešti apie galimus nusikaltimus. O antruoju nusirisime į Viktoro Janukovičiaus laikų Ukrainos būvį, kai regionų oligarchai užvaldys visą šalį.

2013 m. pradžioje, komentuodamas Druskininkų savivaldybės pastangas sužlugdyti nepriklausomą vietinę spaudą dalinant gyventojams laikraštį imituojantį savo propagandos leidinį, sakiau, kad pavykus tai padaryti vienoje savivaldybėje, druskininkietiška liga neišvengiamai plis po visą šalį. Todėl dabar turiu teisę įspėti, kad Vladimiro Putino reitingą primenantys rinkimų rezultatai ir nekontroliuojamas naudojimasis privilegijomis bei galia, kurortą valdančių žmonių vadinamas „Druskininkų sėkmės istorija“, gali paplisti visoje Lietuvoje. Nes, kaip skelbė vienos iš pirmųjų mūsų kurorto švenčių šūkis, Lietuva prasideda nuo Druskininkų.