R. Sadauskas-Kvietkevičius. Baltijos šalims reikia Šaltojo karo

Vilijos Andriulevičiūtės straipsnio „Kas primins Rusijai, kad Karaliaučius jai nebepriklauso?“  iš naujienų portalo LRT.lt vertimai ir atpasakojimai šią savaitę pasklido po ukrainietiškus, rusiškus ir lenkiškus šaltinius sparčiau už bet kurią kitą žinią iš mūsų kraštų.

Ir nors pačiame straipsnyje kalbinti politologai atmetė Potsdamo konferencijos nutarimų svarstymo galimybę, diskusija jau prasidėjo, nors dar nežinia, kada ji persikels iš naujienų portalų komentarų ir interneto socialinių tinklų į viešus politikų, diplomatų ir valstybių vadovų pasisakymus.

Sveikindamas straipsnio autorę su tokiu gal ir jai pačiai kiek netikėtu populiarumu, tarsi juokais paklausiau, ar neužgrauš jos sąžinė, jeigu sukels Trečiąjį pasaulinį karą? Nemažai skaitytojų daliai tai visai neatrodo juokingas klausimas. Nepilti žibalo į ugnį ir nesuteikti progos Kremliaus propagandininkams kaltinti Lietuvą keliant teritorines pretenzijas reguliariai primena ne tik anoniminiai straipsnio komentatoriai.

Karas Rytų Ukrainoje po truputį virsta dar vienu užšaldytu konfliktu, apie Krymo užgrobimą užsimenama vis rečiau, Vakarų Europos šalių lyderiai skuba rasti pretekstą panaikinti sankcijas Rusijai, o jos Užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas jau kalba apie santykių su JAV „Perkrovimą Nr. 2 arba Perkrovimą 2.0“, nors toje pačioje kalboje pristato ne kokias nors taikias iniciatyvas, o branduolinės ir įprastinės ginkluotės modernizavimo planus.

Žibalas į ugnį dabar kaip tik padėtų, jeigu norime, kad Rusijos agresija būtų stabdoma, o ne įteisinami vis naujos jos pergalės. Baltijos šalims, Lenkijai ir Ukrainai šiuo metu tiesiog būtina, kad šiemet prasidėjęs naujas šaltasis karas tarp Rusijos ir Vakarų tęstųsi. Gal kiek ciniška tai ištarti, bet reikia daugiau naujų sukrėtimų, tokių kaip Vladimiro Putino pasisakymas apie Varšuvos užėmimą ar netgi Malazijos keleivinio lėktuvo numušimas. Reikia dar daugiau aukų, jei jų nepakako, kad vakariečiai atsikvošėtų.

Jau įsivaizduoju, kaip pasibaisėjote skaitydami tai, ką čia lyg koks karo kurstytojas parašiau. Juk visi puikiai atsimenate posakį, kad net ir blogiausia taika yra geresnė už geriausią karą, o dėl Rusijos atsakomųjų sankcijų nedrąsiai tebeverkšlena mūsų pieno perdirbėjai ir ūkininkai, vežėjai ir daržovių supirkėjai. Belieka parodyti per televiziją, kaip geltonkasė melžėja tautiniais rūbais pasirėmusi į apsamanojusią tvorą rauda atsisveikindama su paskutine žalmarge, išvedama iš kiemo ritualiniam skerdimui, ir net kietaširdiškiausias valstybininkas susigraudintų.

Jeigu šiandien nekurstysime Šaltojo karo tarp Rusijos ir Vakarų, vėl pasikartos tai, kas nutiko po Rusijos agresijos Gruzijoje 2008 m. Sankcijų panaikinimas ir bendradarbiavimo atnaujinimas suteiks Kremliui galimybę stabilizuoti ekonomiką, modernizuoti armiją ir patobulinti hibridinio karo planus panaudojant Rytų Ukrainoje įgytą patirtį. Ir ruoštis kitam jo etapui Narvoje, Klaipėdoje, Rygoje arba Vilniuje. Žaidžiant dujų kainomis Ukrainoje vėl bus bandoma pakeisti į Europos Sąjungą ir NATO besiveržiančius politikus sukalbamesniais, o Baltijos šalyse iš tautinių mažumų organizacijų ir antisisteminių politikos marginalų suformuoti organizuotą prorusišką politinę opoziciją.

Skalūnų dujų žvalgybos priešininkai, be darbo likę pralaimėjusio dirvožemio referendumo parašų rinkėjai, europietiška vaikų teisių samprata įbaugintos mamytės ir iš užmaršties vis iš naujo ištraukiamo „ubagų karaliaus“ Vytauto Šustausko bendražygiai – visiems juk įmanoma kažkokį vaidmenį griaunant Lietuvos valstybę patikėti. Ir įtikinti NATO, kad grėsmės Baltijos šalims jau nebeliko, todėl neverta kenkti susitaikymo procesui dislokuojant čia net ir nenuolatines, rotacijos būdu keičiamas pajėgas.

Susivieniję grėsmės iš Rytų akivaizdoje Lietuvos politikai tuojau pat vėl pakriktų, vos tik susitaikymas tarp Rusijos ir Vakarų įgautų kažkokias konkretesnes formas. Kol kas nė vienas iš valdančiosios koalicijos partijų lyderių nedrįsta pirmas viešai pasiūlyti Lietuvos gynybiniam pajėgumui stiprinti numatytų lėšų panaudoti pensijų arba pašalpų didinimui, nuogąstaudami, kad pasipiktinusiųjų rinkėjų gali būti daugiau, negu dėkingų už kelis papildomai pridėtus litus. Oficialiai paskelbtas Vakarų santykių su Rusija „Perkrovimas 2.0“ jiems suveiktų kaip startinio pistoleto šūvis.

Vis iš naujo „perkraudama“ bendradarbiavimą su Vakarais, Rusija nė neketina šio veiksmo vienodai taikyti visai Europos Sąjungai. Susitaikys su Prancūzija, Vokietija, Italija, su Vengrija nė taikytis nereikia, o Baltijos šalys ir Lenkija liks priešais, kuriuos toliau galima dusinti visokiais iš piršto laužtais tariamai nepolitiniais prekių judėjimo suvaržymais. Ar atvira konfrontacija mums ne geriau už tokią taiką?

Po tokios arkliškos nacionalistinę euforiją sukėlusių propagandos priemonių dozės Rusijos gyventojų neįmanoma lyg niekur nieko sugrąžinti į ramybės būseną, buvusią iki jos pavartojimo. Kiltų nusivylimas didesnis už patirtą pakilimą. Ruso sieloje liktų tuštuma, kurios nebėra kuo užpildyti. Vos prasidėjus paliauboms Rytų Ukrainoje, Kremliaus ideologu tituluojamas Aleksandras Duginas, neslėpdamas nepasitenkinimo, apgailestavo: „Mes nepateisinome rusų liaudies, pradėjusios busti ir telktis, lūkesčių.“ Ir bandė įteikti, kad Vladimirą Putiną, nesiryžusį tęsti karo Ukrainoje „iki pergalingos pabaigos“, išdavė „šeštoji kolona“ – ekonominių interesų Vakaruose turinti jo aplinka.

Net ir po V. Putino pasitraukimo arba nušalinimo negausūs liberaliosios demokratijos ir suartėjimo su Vakarais šalininkai Rusijoje neturi jokių galimybių sulaukti ilgalaikį propagandos poveikį patyrusios rinkėjų daugumos palaikymo. Panašiai kaip Šiaurės Afrikos šalyse „arabų pavasario“ nuverstų diktatorių vietą užėmė ne demokratijos šalininkai, o lig tol jų tramdytos islamistinės jėgos iškart pareikalavusios dangstyti moterų veidus skudurais, Rusija po V. Putino gali atitekti į Donbaso karo lauko vadus panašiems lyderiams. Ar po dar vieno santykių „perkrovimo“ atsipalaidavusiems Vakarams užtektų jėgų ir laiko dar kartą susitelkti juos stabdyti ties Vilniumi, Varšuva ar bent Berlynu?