aA
Apie šitą virusą iš K raidės jau prirašyta tiek, kad norisi pasislėpti. Nuo profesorių epidemiologų, docentų virusologų, eilinių gydytojų reanimatologų įžvalgų. Nuo diskusijų tema „kaukėms ne“ ir priešingų – „kaukėms taip“. Vienintelis dalykas, kuris kažkaip vis išslysta ir iki galo taip ir neišsigrynina, būtų šis: ar mes liksime tokie žmonės, kokie buvome iki pandemijos?
Paulius Jurkevičius / Kristupo Židžiūno nuotr.
Paulius Jurkevičius / Kristupo Židžiūno nuotr.
© Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš keletą dienų turėjau progos kalbėtis su žmogumi, kuris apsikrėtė kovydu, susirgo, pateko į ligoninę. Paskutiniame reanimacijos pragaro rate nebuvo atsidūręs – intubuoti nereikėjo, bet deguonies papildomai gavo. Paskui jis persilaužė, pradėjo sveikti, buvo išrašytas iš ligoninės. Dabar – namuose. Vaikšto į parduotuvę, į laikraščių kioską, į turgų. Lyg ir grįžo į normalų, iki ligos įprastą gyvenimą.

Bet tai nėra normalus, įprastas gyvenimas. Tai yra kančia. Labai asmeniška ir niekam neįdomi. Susirgai, pasveikai – gyvenk toliau likusį gyvenimą. Džiaukis įgytu imunitetu. Mano pašnekovas nesidžiaugia nei įgytu imunitetu, nei likusiu gyvenimu. Nors turi viską, ko jam nebereikia: sąskaitą banke, butą su terasa į Laterano baziliką, biblioteką, vyno rūsį, prabangų automobilį, vilą prie jūros.

Klausiu: kodėl? Atsakymas: „Klaidžioju rūke.“ Nežinau, kaip reaguoti į tokį atsakymą. Bet atsakymas yra toks – apie klaidžiojimą rūke. Ir pavymui – šypsena. Pusės veido šypsena žmogaus, kuris žino, kad taip ir liks nesuprastas. Šio pakankamai turtingo vidutinio amžiaus vyro – teisininko, gyvenimas po kovydo yra šis: nejausti, nesuvokti, neprisiminti. Paskui tam tikru momentu – prisiminti, suvokti, pajausti. O tada vėl viskas iš naujo. Intensyvi profesinė veikla, kelionės, elegantiški drabužiai, gastronominiai potyriai. Parodos, koncertai, teatras. Knygos. Toks buvo šios žmogaus gyvenimas iki ligos. Dabar liko tik erzinantys prisiminimai, kurie retsykiais išnyra į sąmonės paviršių ir vėl išnyksta.

Žmogus persirgo kovydu, pasveiko. Bet į gyvenimą jis negrįžo. Liko kažkur tarp ligos ir beveik ligos. Jam nebereikia bibliotekos, nes nebegali susikaupti skaitymui. Terasoje žaliuojantys rozmarinai tėra agresyvi spalvinė dekoracija, nes jie kvepia, bet žmogus prarado uoslę, ir šis prieskoninis augalas nebeteko prasmės. Jis erzina, nes primena ankstesnį aromatų kupiną gyvenimą, kurio nebėra. Vyno kolekcija dulka, nes taurė išgerto raudonojo galutinai suvelia smegenis. Automobilis garaže? Kai sąmonė skendi rūke – vairuoti paprasčiausiai pavojinga. Laterano bazilika? Ji stūkso greta. Bet malda kartais skaudžiai užstringa. Ir „Tėve mūsų“ lieka be kažkurios eilutės.

Žmogus persirgo kovydu, pasveiko. Bet į gyvenimą jis negrįžo. Liko kažkur tarp ligos ir beveik ligos.

Ir galiausiai – sutraukyta įprasta skonio pojūčių grandinė. „Ryte suvalgiau kruasaną. Jis man pasirodė kartus. Išgėriau kavos – ji buvo keistai saldi, nors geriu be cukraus. Suvalgiau apelsiną – jis buvo be jokio skonio“. Šis žmogus bijo mirti iš bado. Bet ne todėl, kad neturi ką valgyti. O todėl, kad virusas sunaikino skonį ir kvapą. Valgyti nejaučiant skonio ir kvapo? Tai primena maitinimą per nazogastrinį vamzdelį, per nosį – tiesiai į skrandį. Gyvybinės funkcijos palaikymas – štai kas tai yra.

Mano pašnekovas tvirtina, kad jis negyvena, o palaiko gyvybines funkcijas. Su papildoma opcija: retsykiais prisiminti ankstesnį gyvenimą, kuris buvo pilnas skonio, kvapų, mąstymo, įspūdžių, adrenalino, elegancijos. Ir jis toks ne vienas.

Italijos „Fondazione Soleterre“ apklausė 728 Lombardijos regiono gyventojus, kurie užsikrėtė koronavirusu ir patyrė postkovydinį trauminį šoką. 33 proc. apklaustųjų išgyveno sunkų psichologinį-fiziologinį negalavimą, 40 proc. – sunkią depresiją. Absoliuti dauguma susidūrė su klinikine fizinio nuovargio būsena, apatija ir kognityviniu deficitu bei rimtomis atminties problemomis.

33 proc. apklaustųjų išgyveno sunkų psichologinį-fiziologinį negalavimą, 40 proc. – sunkią depresiją. Absoliuti dauguma susidūrė su klinikine fizinio nuovargio būsena, apatija ir kognityviniu deficitu bei rimtomis atminties problemomis.

Apklaustuosius labiausiai jaudino būtent šis sutrikimas: prarastas gebėjimas racionaliai, blaiviai mąstyti. Prarastas paprastų, žmogiškų kasdienybės pojūčių džiaugsmas.

Kalbėdamas su prabangaus buto su vaizdu į Laterano baziliką savininku supratau ir kitą dalyką. Tai, kas jį galbūt slegia labiausiai. Jis prarado ryšį su bendruomene. Jis bijo pasipasakoti apie savo patirtį, nes buvo ne kartą grubiai išjuoktas: pasveikai ir džiaukis gyvenimu. Aplinkiniai žmonės jo nesupranta. Jis gyvena kitame – baimės ir atskirties, pasaulyje.

Klausau pažeisto žmogaus pasakojimo ir prisimenu S.Spielbergo filmą apie išgelbėtą eilinį Ryaną. Kapitonas Milleris sako: „Seržante, man regis, mes čia peržengėme keistą ribą. Mūsų pasaulis nukrypo į siurrealybę.“

Maniškis kovydo karo eilinis Ryanas sako: „Aš klaidžioju rūke.“ Klausausi jo liūdno pasakojimo ir man atrodo, kad vis tik teisus ne jis, o kapitonas Milleris: siurrealiame rūke paskendęs visas aplinkinis pasaulis. Tas, kuris nepripažįsta sergančiųjų ir jų kančios. Tas, kuris mirusiųjų statistiką naudoja matematikos pratyboms. Tas, kuriam juokingi visi tie, kurie sako, kad negalima juoktis iš sergančiųjų. Tas, kuris netiki tol, kol negauna papildomo deguonies. Tas, kuris bet kuriuo atveju netiki.

Pašnekovas manęs paklausė, ar aš skaičiau A.Camus „Marą“. Taip, žinoma. Daugiau ar mažiau, bet mes visi šįmet turėjome progos dar kartą šią knygą perskaityti. Mano pašnekovas nutaiso specifinę pusės veido šypseną. Atsisveikindamas burbteli: „O jūs imkite ir dar kartą perskaitykite paskutinę knygos pastraipą.“

Pašnekovas manęs paklausė, ar aš skaičiau A.Camus „Marą“. Taip, žinoma. Daugiau ar mažiau, bet mes visi šįmet turėjome progos dar kartą šią knygą perskaityti.

Gerai. Einu ir skaitau paskutinę „Maro“ pastraipą: „... jis žinojo tai, ko ši įsilinksminusi minia nenumanė ir ką galima perskaityti knygose, kad maro bacila niekada nežūsta ir neišnyksta, kad ji gali dešimtmečius likti miegoti rakanduose ir baltiniuose, kad ji kantriai laukia kambariuose, rūsiuose, skryniose, nosinėse bei senuose popieriuose dienos, kai maras žmonių nelaimei ir jiems pamokyti pažadins savo žiurkes ir jas pasiųs gaišti į kokį nors laimingą miestą.“

Tiesa, žiurkės šįsyk, atrodo, čia nieko dėtos. Šikšnosparniai gal. Bet vis tiek. Jeigu vieną dieną skaniai ištroškinsite žuvį ir jums atrodys, kad valgote šokoladą, nenustebkite. Dizgeuzija ir anosmija yra maži fiziologiniai nepatogumai. Durys į rūke skendintį pasaulį.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(89 žmonės įvertino)
4.3596

Top naujienos

Anykštėnas koronavirusu susirgo net tris kartus: medikai paaiškino, kaip tai įmanoma

Praėjusią savaitę portalas anyksta.lt išplatino žinutę, jog Anykščių rajono vicemeras,...

15 įmonių išmokėjo daugiau nei 10 tūkst. eurų: didžiausi atlyginimai siekia beveik 23 tūkst. eurų (50)

Daugiau nei 10 tūkst. eurų siekiančius vidutinius atlyginimu s rugpjūtį išmokėjo 15 Lietuvos...

Likimas į verslą vedė lyg už rankos: keistas nutikimas per vestuves, vagystė ir pranašiški paslaptingos bobutės žodžiai

Gal šiandien gimnazijos lietuvių kalbos mokytoja Renata ir švietimo sistemoje dirbantis Gintaras...

Žemės drebėjimo epicentre atsidūrę miestelėnai – sukrėsti: čia atostogaujantis lietuvis pasidalijo liūdnais vaizdais (17)

Graikijai priklausančią Kretos salą ankstų pirmadienio rytą supurtė stiprus žemės...

Veryga: aš iš tikrųjų atsisakyčiau galimybių paso (390)

Toliau tūkstantį naujų atvejų per dieną viršijančius COVID-19 skaičius stebinti Vyriausybė...

Barmenę siutina kolegės elgesys: gauname vienodą algą, bet kai kas neatitinka (13)

Kodėl rūkanti kolegė gali sau leisti pasitraukti nuo darbo vietos dėl žalingų įpročių, o aš...

Viešvilėje – skandalingas kunigo pamokslas: tęsiantis pandemijai liepė nesiskiepyti ir prabilo apie masonų planą (591)

Visuomenėje nerimsta aistros dėl vakcinavimo nuo COVID-19 : žiniasklaidoje, o ypač socialiniuose...

Karolis Kasperas | D+

Niekas nė neįtarė, kad Paryžiaus sekso simbolis gali būti šnipė: kaip skurdi juodaodė prasimušė kelią iki garbės legiono riterės

Kuomet 1939 m. visoje Europoje aidėjo karo būgnai, Prancūzijos karinės žvalgybos tarnyba pradėjo...

Sirvydis vėl turės šansą „Pistons“ klube

Vasarą iš Detroito „Pistons“ atleistas Deividas Sirvydis turės galimybę savo...

Transliacija / Iš esmės. Ar teisinga už senus automobilius bausti didesniais mokesčiais? (4)

Laidoje dalyvauja: Gintarė Krušnienė, aplinkos viceministrė Kęstutis Mažeika, Seimo narys...