Šiek tiek keista ir neramu. Kyla klausimas: kas yra normalu, paprasta, teisinga, o kas – pertempta, iškreipta, revizuota, nesuprasta. Nežinau, ar turėčiau džiaugtis, ar liūdėti, nes atrodo, kad gyvenu kitame požiūrių pasaulyje. Paaiškinsiu, koks jis. Gyvenu pasaulyje, kuriame Stambulo konvencija nesukėlė jokio ažiotažo, jokios psichozės, nė mažiausių nervų. Nei jos svarstymo, nei ratifikavimo parlamente metu, nei vėliau.

Gyvenu pasaulyje, kuriame Katalikų bažnyčia turi didžiulę įtaką. Pamaldų metu bažnyčios pilnutėlės – tiek jaunimo, tiek vyresnių. Tiek šeimų, tiek vienišių. Tiek įprastai vilkinčių, tiek išsiskiriančių tatuiruotėmis ir auskarais nosyje. Savaime aišku, dvasininkai čia yra gerbiami, jų nuomonė, pamokslų temos aptarinėjami prie vakarienės stalo šeimose.

Vis tik šiame pasaulyje kunigai daugiausiai užsiima sielovada. Bet ne feisbuke, o bažnyčioje ir tikinčiųjų kasdienybėje. Kaip bebūtų keista, šiame pasaulyje nesimato kunigų – instagramo žvaigždžių, kunigų – aukštuomenės šventintojų ir guodėjų, kunigų – agituotojų už konvencijas arba prieš konvencijas. Tiesa, buvo epizodas, kai feisbuke išgarsėjo toks tėvas Pietro, nes kalėdinio pamokslo metu pasakė: „Į rojų, broliai, nepateks abstinentai, todėl gerkite vyną, o ne Coca Cola“. Bet paskui jis susirgo kovidu, ir daugiau nieko apie jį negirdėjau.

Vis tik šiame pasaulyje kunigai daugiausiai užsiima sielovada. Bet ne feisbuke, o bažnyčioje ir tikinčiųjų kasdienybėje.

Tai nereiškia, kad čia nėra kunigų, kurie aktyviai kovoja prieš blogį. Kunigų – didvyrių buvo ir yra. Kai kurie jų net ir gyvybę prarado. Pavydžiui, tėvą Dino barbariškai nužudė „Cosa Nostra“, ir Benediktas XVI jį paskelbė palaimintuoju. Ši pandemija pasiglemžė ne vieną pareigas ėjusį dvasininką, mano pasaulyje jie taip pat vadinami kunigais-didvyriais.

Turiu pripažinti, kad gyvenu pasaulyje, kuriame politikai visada riejasi dėl visko. Kartais net susimuša parlamento salėje.

Pavyzdžiui, dėl karantino sąlygų ir išmokų nedirbantiems. Kita vertus, šiame politinių konfliktų pasaulyje balsavimas dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo baigėsi taip: balsavo 545, susilaikė 0, balsavo prieš – 0. Komunistai, fašistai, kairieji demokratai, krikščionys demokratai, liberalai, – visi plojo atsistoję paskelbus balsavimo rezultatą.

Stambulo konvencijos tekste Lietuva surado 95 procentus žinių apie iškrypėlius, siaubingą pavojų šeimai ir 5 procentus – apie kovą su moterų diskriminacija. Čia, kitame pasaulyje – viskas atvirkščiai: 95 procentai teksto – apie diskriminaciją ir 5 proc. – apie socialinę lytį. Kaip matote, šis vyrų ir moterų pasaulis gerokai skiriasi nuo lietuviškojo pasaulietinių ir šventų erzelių pasaulio.

Stambulo konvencijos tekste Lietuva surado 95 procentus žinių apie iškrypėlius, siaubingą pavojų šeimai ir 5 procentus – apie kovą su moterų diskriminacija.

Turbūt jau supratote, kad kitas pasaulis yra Roma. Ir todėl man dar labiau keista, kad Romos katalikų bažnyčia ir jos dalis – Lietuvos katalikų bažnyčia, gana skirtingai reaguoja į Stambulo konvenciją. Lietuvos Vyskupų konferencija prieš porą metų parašė laišką, perspėjo tikinčiuosius apie Europos Tarybos dokumente slypinčius pavojus. Ir tikintieji patikėjo.

Nors tai paaiškėjo tik dabar, kai lietuviškasis pontifikas Algirdas užkūrė beprotiškos polemikos laužą.

Ar tokį laišką parašė Italijos vyskupų konferencija savo tikintiesiems? Ieškojau tokio teksto, bet neradau. Galbūt todėl 45 milijonai Italijos katalikų dabar ramiai ruošiasi šventoms Velykoms, o Lietuva draskosi.

Draskosi iki beprotybės. Ponas Sinica išmanių teisininkų padedamas atkasė teisinę-diplomatinę sensaciją: esą bedievių konvencija tiesiogiai prieštarauja Lietuvos sutartims su Šventuoju Sostu. Vajetau! Belieka pasidomėti, ką pats Šventasis Sostas apie konvenciją galvoja. Ką apie ją kalba ir rašo Romos popiežius?

Paviršutiniškai pasidairius po internetą, panaršius po religinės informacijos portalą CIR, Italijos vyskupų konferencijos dienraštį „Avvenire“ susidaro įspūdis, kad niekas čia nieko ypatingo negalvoja ir nerašo. Nerėkauja. Negąsdina. Negrasina. Įskaitant Katalikų bažnyčios galvą – popiežių. Oficialių Pranciškaus pasisakymų Stambulo konvencijos tema nebuvo ir nėra: nei už, nei prieš.

Kaip žinoma, Šventasis Sostas nepasirašė šios konvencijos. Tačiau motyvų nepateikė. Toks popiežiaus tylėjimas man pasirodė keistas, todėl pasikalbėjau šiuo klausimu su kolege – Romos dienraščio „Il Messaggero“ vatikaniste Franca Giansoldati. Įdomus sutapimas: ši žurnalistė tapo pirmąja moterimi istorijoje, kuriai buvo leista daryti interviu su Romos popiežiumi. Tiesiogiai klausimo apie Stambulo konvenciją ji neuždavė, tačiau turėdama gerus ryšius Vatikano kurijoje pabandė išsiaiškinti – kodėl Šventasis Sostas nieko nesako dėl Stambulo konvencijos nepasirašymo.

Oficialus atsakymas: Vatikanas nepasirašinėja regioninių sutarčių. „Tačiau tai nėra tiesa, nes prisijungimo prie bendros ES valiutos sutartį Vatikanas vis tik pasirašė“ – pastebėjo italų žurnalistė. Jos nuomone, Pranciškus Stambulo konvencijos tema nekalba, nes tokie svarstymai neišvengiamai atvestų prie diskusijų apie moterų kunigystę, patriarchalinę Bažnyčios hierarchiją, daugybę kitų giluminių dalykų. Tokioms diskusijoms, matyt, laikas dar neatėjo.

Pranciškus Stambulo konvencijos tema nekalba, nes tokie svarstymai neišvengiamai atvestų prie diskusijų apie moterų kunigystę, patriarchalinę Bažnyčios hierarchiją, daugybę kitų giluminių dalykų. Tokioms diskusijoms, matyt, laikas dar neatėjo.

Taip, Romos popiežius – prieš genderizmą, prieš jo doktrinizavimą. Šitai jis aiškiai išdėstė prieš keletą metų žurnalistams skrydžio iš Azerbaidžano metu. Tačiau pasakęs A, jis nepasakė B: ar tikrai Stambulo konvencija doktrinizuoja genderizmą. Šito jis nepasakė.

„Dvasininkai turi ne tik teisę, bet ir pareigą pasisakyti politinėmis temomis“, – tvirtina Sinica. Tai tiesa. Bet kartais, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, jų pareiga galėtų būti kitokia. Nepasisakyti. Patylėti. Palaukti. Ypač tais atvejais, kai nesunku nuspėti, kokie bus sukelto erzelio rezultatai, kaip bus sujaukta, sukiršinta valstybė, kurios vadovas galiausiai ima ir apverčia aukštyn kojom istoriją paskelbęs apie feisbukinę XXI amžiaus inkviziciją (tikėkimės, tikrų inkvizicijos aukų atsiprašęs Jonas Paulius II nesivarto kape).

Lietuvos popiežiautojams reikėtų perskaityti fantastišką Pranciškaus interviu Meksikos televizijai tekstą. Jis pasakė: „Supriešinimas yra destrukcinė pagunda“. Iš aukščiausios katalikybės katedros Pranciškus galėjo prakeikti, demonizuoti, uždrausti, liepti nepasirašyti Stambulo konvencijos. Galėjo urbi et orbi paskelbti dorų katalikų kryžiaus žygį prieš konvenciją.

Pranciškus nesiėmė to, ką daro Lietuvos popiežiautojai. Šiuo klausimu jis išmintingai patylėjo. Kodėl? Tame pačiame interviu pasakoja apie priežastis, dėl kurių jis nereaguoja į destrukcinius šaršalus. Pranciškus kalba apie Jėzaus tylėjimą. „Jėzus visada atsakydavo. Tačiau šventąjį penktadienį žmonių įniršio akivaizdoje jis tylėjo. Netgi pats Pilotas klausė: „Kodėl neatsakai?“ Kai susitvenkia įniršis, atsakyti nebereikia“.

Lietuvoje ne vienas bando garsiau rėkti už Romos popiežių. Ne vienas norėtų būti šventesnis už patį Pranciškų. Ar Šventasis Sostas sužinos apie rėksmingus popiežiautojus? Apie tai, kaip draskosi Lietuva? Manau, tikrai sužinos. Apaštalinė nunciatūra atidžiai seka, kas vyksta, kas kalbama ir kas rašoma Marijos žemėje.

Linkėjimai iš kito pasaulio. To, kuris susirūpinęs dėl kylančios trečiosios pandemijos bangos, didėjančių užsikrėtimų, mirštančiųjų.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (215)