Vis tik šis karas yra iš esmės kitoks nei ankstesnieji: tie, kuriuos matėme filmuose, skaitėme knygose. Jis vyksta čia ir dabar, internetiniu esamuoju laiku asmeniniuose kompiuteriuose ir išmaniuose telefonuose. Tarsi kompiuteriniame „geime“ numušami lėktuvai ir skandinami laivai, vykdomos atakos ir kontratakos, žūsta kariškiai ir civiliai, krenta raketos, dega miestai.
Šiandien jau nebereikia laukti, kol karo korespondentas apkasuose parašys reportažą iš pirmosios linijos, kažkaip gebės jį persiųsti redakcijai, redakcija sumaketuos ir išspausdins kitos dienos laikraščio pirmajame puslapyje. Kad pasaulis, gerdamas ryto kavą, pagaliau kažką sužinotų apie tai, kas naujo rytų arba vakarų fronte. Šiandien karo korespondentai reikalingi tik tam, kad aprašytų emocijas ir tragišką kasdienybę. Apie karo veiksmus, kiek kuris dalinys pasistūmė į priekį, kiek susprogdinta tiltų, kiek numušta sraigtasparnių ir dronų, kitus pozicinius reikalus galima išgliaudyti įvairiuose portaluose, karo informacijos suvestinėse, jos informaciją pateikia kone realiuoju laiku.
Rezultatas?
Rezultatas yra tas, kad viską, beveik viską žinome. Esame kapiliariai informuoti, nuolat sekame situaciją, nieko nepraleidžiame. Kažko nežinoti nebeįmanoma, žinantys apšviečia nežinančius.
Rezultatas yra tarsi patys būtume pirmoje mūšio linijoje. Gerai ar blogai tarsi patiems būti pirmoje mūšio linijoje? Tarsi kariauti? Teisinga informacija realiu laiku visada yra gerai. Klausimas, kaip tai veikia tarsi kariaujančiųjų psichologiją? Realus karys realiame fronte atsišaudantis iš apkasų gina savo valstybę ir dega šventa neapykantos ugnimi. Tai jam ir padeda ištverti karo negandų, nugalėti. Lenkiame galvas prieš kario šventą neapykantos ugnį. Ji teisinga!
Reikėtų atsargiau ir kiek įmanoma ramiau pamąstyti apie tą šventą neapykantos ugnį, kuri liepsnoja sofos apylinkėse, ties klaviatūros baldu kažkur ten, Lazdynų mikrorajone arba nuošaliame sodžiuje. Ar šventos neapykantos ugnies užtenka? O gal ji per silpna arba atvirkščiai – pernelyg kaitri?
Sofos apylinkėse, ties klaviatūros baldu jau trečias mėnuo vyksta latentinis ir globalus geopolitinis karas. Geimas „vienas prieš visus“: prancūzai – bailūs telefonistai, italai – fašistų ir komunistų išperos, vokiečiai – kolaborantai su raide O vietoje A, bet ką tai keičia? Kas toliau? Portugalija – neaiški. O kur Ispanija? Toliau ramiai valgo paelją, vajetau..? Apie Graikiją geriau nekalbėkime: nesiunčia tankų. Dėl belgų ir austrų kaupiasi daugybė abejonių. Dar, be abejo, yra nepadoriai laviruojanti Indija. Kaip su Brazilija – neaišku, nes truputį trūksta informacijos.
Kadangi sofos apylinkėse, ties įkaitusios klaviatūros baldu kasdien įvyksta žiaurūs mūšiai, psichologiniu intensyvumu prilygstantys Mariupolio gynybai, kyla realus pavojus pražiopsoti kitą ofenzyvą. Netikėtą, bet spalvingą ir kvapnią. Ji sklinda ne internetiniais kanalais, o tiesiog tvyro ore. Čia ir dabar. Kyla realus pavojus nepastebėti, kad lauke jau iš – sprogo sakuros. Tuoj iš – sprogs vyšnios.
Kiek vėliau teks dėmesingai dairytis į dangų ties horizontu: jau artėja pirmųjų gandrų eskadrilių ant – skrydis. Tiesiai virš stogų, virš galvų. Ore reikės laukti kregždžių, pasileidusių skutamuoju skrydžiu ir kvapą gniaužiančių mirties kilpų, ypač artėjant lietui. O dar vėliau at – zvimbs karkvabaliai ir pajudės vikšrai.
Jausmas toks, kad šį plačiu frontu puolančio pavasario karą mes gal ir pralaimėsime. Nes kažkam perkaito klaviatūros baldas, sofos apylinkės kažkur pritvinko aršaus parako kvapo. Nors jeigu nagrinėtume taktiškai – iki galo taip ir neaišku, ar šis sofos apylinkių parakas esmingai padės Mariupolio ir Odesos gynėjams, Chersono rezistentams. Prakvipę paraku, nesumažinę įniršio, įtampos, nesuvaldę nervų artilerijos salvių turėsime rimtų praradimų. Pavyzdžiui, nebejausime pavasario grožio. Nebejausti grožio yra pakankamai rizikingas dalykas, nes tada nebereikės nei muzikos, nei teatro, nei literatūros.
Dar klausimas, ar nusisukę nuo šių dalykų būsime įdomūs Ukrainai ir jos žmonėms? Ar mūsų perkreipti veidai jiems pakels nuotaiką? Ukrainai muzikos reikia netgi švilpiant bomboms. Ukrainiečiai groja, dainuoja metro stotyse ir sugriautų miestų aikštėse. Jų kareiviai kovoja fronte, o jie muzikuoja, nes toks jų ginklas.
Jeigu numosime į gandrų ir kregždžių skrydį, kas nutiks su mūsų gebėjimu juokauti, šaudyti ironija? Anądien skaitinėjau Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir man kilo klausimas: ar sofos strategams patiktų jo gelianti ironija? Balys, o Dieve, leidžia sau literatūrinį grotesko malonumą, aprašo kalėdinę eglutę ir jos puošmenas – pakaruoklius. Koks siaubas, jis atviru tekstu juokiasi iš mirties: „...šalia žiburiuojančios eglės buvo pastatytos kartuvės. Tam tikru skambalu iškilmingai buvo sušaukti visi katorgininkai, dailiai išrikiuoti: tuodu katorgininkėliu buvo labai gražiai Kalėdų proga pakarti šalia eglelės su margaspalvėm lemputėm“.
Kažin kaip mūsų teisuoliai ir šventuoliai įvertintų tokį karo ir mirties performansą: „... čia spindi, žybčioja eglė savo žiburėliais, čia šalia jos – pakaruoklėliai kabalduoja“. Ta proga prisiminkime, kam labiausiai užkliuvo Sruogos ironija. Štuthofą išgyvenęs Balys gavo velnių nuo partijos už patį skaudžiausią ginklą – už groteską! 1946 metais LKP CK sekretorius Preikšas svaidė prakeiksmus dar neišleistam „Dievų miškui“: „Sruogos knygoje tų stovyklų aprašymas yra ciniškas šaipymasis iš vokiškųjų grobikų aukų“.
O ką daryti su tris Oskarus pelniusiu filmu „La vita è bella“ apie gražų gyvenimą nacių koncentracijos stovykloje? Pernelyg ironiškas, pernelyg komiškas, pernelyg groteskiškas. Roberto Benigni nepuolė muštis su vietiniais fašistais, ne, jis ūsuotus juodmarškinius trolino paleidęs žalią arklį. Giliai pasipiktinę Italijos komunistai filmą pasmerkė visuotiniame susirinkime: ne taip viskas buvo, Offenbacho muzika lageriuose neskambėjo! Ne taip viskas buvo: Aušvico kalinius išvadavo sovietai, o ne amerikiečiai!
Filme „La vita è bella“ Italijos žydas Guido su naciais ir su fašistais kovoja ne kumščiais, ne kulkomis, ne „mušeikizmo filosofija“, kurią šmaikščiai aprašė mūsiškis Sruoga. Jis juokiasi. Režimai ir jų kariaunos gali sunaikinti žmogaus kūną. Bet sunaikinti nuskambėjusį juoką neįmanoma. Ne Hitlerio, ne Putino jėgoms.
Todėl ir klausiu: neisite grybauti? Neisite uogauti? Neisite žvejoti? Nežiūrėsite į pavasarinį kregždžių ant – skrydį, kad galėtumėte pasakyti: gyvenimas yra gražus. Gal vis tik nebūtų blogai, jeigu karo akivaizdoje neprarastume gebėjimo juoktis?
