Paulius Jurkevičius. Ar jums reikalinga Šventųjų metų indulgencija?

Šią savaitę per pasaulį sklido žinia, bet Lietuva jos neišgirdo. Dėl paprastų ir įprastų kalėdinės rutinos reikalų, tokių kaip eglių čempionatas, dovanų čempionatas, mišrainių ir silkių čempionatas. Šventųjų metų pradžia – Romos Katalikų Bažnyčios paskelbtas jubiliejus – ryškiai pralaimėjo pirmiau išvardytoms šventinės kasdienybės estafetėms.

Šventieji metai Romoje skelbiami keturis kartus per šimtmetį. Galimybė gauti plenarinę visų nuodėmių indulgenciją tikinčiojo gyvenime pasitaiko vos vieną–du kartus. Tačiau dvasingas ginčas dėl materialios Kūčių vakarienės ingredientų kokybės vystomas ne kažkur, o čia ir dabar, prekybos centre arba virtuvėje. Prisiminkime: kažkada vienas popiežius apaštalinio sveikinimo „Miestui ir Pasauliui“ metu drįso nepalabinti Lietuvos katalikų lietuviškai. Oho, kaip jautriai nubangavo per Nemuno kraštą klausimas: ar tai reiškia, kad Roma mus pamiršo, nusisuko? Praeis visai nedaug metų, ir nei šitas, nei kiti panašūs klausimai silkių karštligės dienomis neberūpės. Mes beveik pamiršome, nusisukome nuo Romos.

Vertybės keičiasi

Prisimenu paskutinį Šventųjų metų jubiliejų, 1999-ųjų Kalėdas. Tuo metu turėjau akreditaciją prie Šventojo Sosto, dirbau „Lietuvos ryto“ korespondentu Romoje. Dienraščio vyriausiasis redaktorius nurodė: smulkiai ir įdomiai aprašyti, kaip viskas vyks ten, šv. Petro bazilikoje, kai Jonas Paulius II pabels plaktukėliu į Šventąsias duris ir paskelbs 2000-ųjų metų jubiliejų. Šis reportažas kalbant žurnalistiniais terminais turėjo „eiti į atidarymą“, į svarbiausią pirmojo puslapio poziciją, po dienraščio logotipu. Jis ten ir nuėjo. Nes, redaktorato nuomone, Šventųjų metų inauguracija Romoje buvo pasauliui ir nė kiek ne mažiau Lietuvai svarbus įvykis.

Praėjo ketvirtis amžiaus. Kalėdų rytą pabandžiau panaršyti „Lietuvos ryto“ ir kitų didžiųjų naujienų portalų viršutines naujienų pozicijas: „Londono muziejus Kalėdų šventes pasitinka stilingai, su dinozauru“. Arba: „Paryžiuje lemputėmis nušvito milžiniški vandens gyventojai“. Arba: vietiniai urbi et orbi iš Oksanos Pikul ir Natalijos Bunkės šventovėmis virtusių namų. Vau...

Prieš ketvirtį amžiaus skrydis iš Vilniaus į Romą buvo rimta kelionė: mažiausiai aštuonios valandas, persėdimai Varšuvoje arba Frankfurte, vizos, pinigai. Dabar kelionė iš Vilniaus į Romą užtrunka truputį daugiau nei porą valandų, jokių vizų, o lėktuvo bilietui gali užtekti sumos, kurią savaitgalį išleidžiame prekybos centre mėsai ir daržovėms. Fiziškai, finansiškai Roma priartėjo tris–keturis kartus. Bet žinios prasme ji nutolo, nuklydo į tolimiausius portalų kampelius. Žinia apie Šventųjų durų atidarymą, jubiliejaus, kuris skelbiamas tik keturis kartus per šimtmetį, pradžią kažkur pasimetė.

Viltis suvienyti

Jubiliejus? Šio žodžio kilmė iki šiol lieka neaiški. Gal hebrajiška (yobel – avino ragas), o gal lotyniška (iš jubilo – šaukiu, džiaugiuosi, ir vėlesnės formos jubilaeum, galiausiai prigijusios kaip „jubiliejus“). Bet lieka istorinis faktas: pirmasis krikščionybės Šventųjų metų jubiliejus buvo paskelbtas 1300 metais. Popiežius Bonifacas VIII, matyt, tiesiog nebežinojo ko griebtis: Europos monarchijos aršiai pešėsi viena su kita, valstybes alino ilgalaikiai tarpusavio karai, plito mirtinos buboninio maro pandemijos. Pontifiko idėja buvo paprasta ir puiki: bent vieniems metams sutaikyti katalikus, pakviesti juos į Romą, pažadėti indulgenciją – nuodėmių atleidimą.

Pirmojo susiskaldžiusios, susipriešinusios, karų ir pandemijų nualintos Europos jubiliejaus sėkmė buvo fantastiška: pamiršę nesutarimus į Romą atvyko 300 tūkst. maldininkų iš visų katalikiškų valstybių. Žinoma, palyginti su 32 milijonais, kuriuos 2025-aisiais planuoja priimti Roma, tai visiškai menkas skaičius. Tačiau įvertinę, kiek prieš septynis šimtmečius užtrukdavo vieno tikinčiojo piligriminė kelionė į Romą iš atokios Vokietijos, Ispanijos ar Lenkijos vyskupijos, turėtume pagarbiai nutilti. Piligrimai neskrido lėktuvais ir nevažiavo autobusais. Minios pėsčių žmonių savaites, mėnesius ėjo į Romą vien tam, kad galėtų pasimelsti prie Petro ir Pauliaus kapo, gautų apaštalinį palaiminimą. Su viltimi, kad Dievas galiausiai juos išklausys ir kasdienė būtis pagerės. Arba bent pavyks išgyventi.

Pakalbėkime apie keistus XIII ir XXI amžiaus jubiliejinius sutapimus, ir šiurpas perlies nugarą. Bonifacas VIII atsisėdo į Apaštalų Sostą po to, kai atsistatydino Celestinas V. Argentinietis Jorgė Bergoglio išrinktas po to, kai atsistatydino Benediktas XVI. Bonifacas uždarė Celestiną atokioje Fumone tvirtovėje, kad netaptų „antipapa“ – popiežiaus antrininku. Pranciškus Benedikto neuždarė, ekspopiežius pats iki mirties užsidarė į Vatikano celę. Bonifaco pontifikato metais Europą nusiaubė kelios maro epidemijos, mirė dešimtys tūkstančių žmonių. Pranciškaus pontifikato metais pasaulį nusiaubė koronaviruso pandemija, mirė šimtai tūkstančių. Bonifacas VIII susiriejo su Prancūzijos karaliumi Pilypu Gražiuoju, kuris nusiuntė savo emisarus į Italiją su užduotimi – tvoti per veidą popiežiui. Ir jie tai atliko. Pranciškus antausių nepelnė, bet jo susidūrimas su JAV bažnyčios hierarchais – akivaizdus.

Šio jubiliejaus magiškas žodis yra speranza – viltis. Viltis yra mažiausia iš dorybių, bet ji gali nuvesti toli. Popiežiaus argentiniečio, jėzuito su chemiko diplomu, problema yra būtent ši: nemaža dalis Vakarų Europos tikinčiųjų nebeslepia nusivylimo būtent juo, Pranciškumi. Jorgė Bergoglio per apaštalinės bibliotekos langą nuolat kartoja savo susikurtą liturginės diplomatijos formulę: cara, martoriata Ucraina – brangi, nukankinta Ukraina. Kas ją nukankino? Kodėl nukankino? Popiežius mini žuvusius vaikus Gazoje ir Izraelio kaltes po „Hamas“ agresijos, įvardija jas garsiai ir tiksliai. Bet jis iki šiol neįvardijo – nei tiksliai, nei pusbalsiu – tos kitos valstybės, kuri žudo, grobia Ukrainos vaikus.

Ar yra esminių skirtumų tarp 2000-ųjų ir 2025-ųjų Šventųjų metų? Jonas Paulius II atvėrė Porta Santa – Šventąsias duris į pasaulio (ir ypač mūsų šalies) taikaus klestėjimo viltį. Šiandien pasaulis atsidūrė ties chaoso, byrėjimo riba. Pranciškui tenka imtis savotiškos reset liturgijos, gręžtis atgal, į tą laiką, kai nebuvo didelio karo, pandemijos, geopolitikos lūžių. Jo, kaip ir Bonifaco VIII, prieš 700 metų jubiliejaus idėja – ta pati: o gal pasiseks Romos vyskupui sukviesti tikinčius ir nelabai tikinčius į Amžinąjį miestą? Kad ten, po Petro bazilikos Michelangelo kupolu stabtelėtų, pasimelstų.

Ar mums reikia Šventųjų metų indulgencijos – likusių, susikaupusių nuodėmių atleidimo? Klausimas vertas kelionės į Romą. Blogiausiu atveju – turistinės, pigesnio kapučino paragauti, eilėje prie suremontuoto Trevi fontano pastovėti. Bet Roma ir Šventosios durys laukia visų: „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras.“