Ketvirtadienį parlamente vykusios diskusijos dėl LGGRTC vadovo, profesoriaus Ado Jakubausko veiklos baigėsi jo atleidimu iš pareigų. A.Jakubauską palaikę opozicijos atstovai ir kai kurios visuomeninės grupės pagrindine grėsme įvardino „istorijos perrašymą“.
Ką reiškia šis istorijos perrašymo motyvas? Kiekvienas, bent kažkiek nutuokiantis apie istorijos mokslo principus, puikiai supranta, kad istorija funkcionuoja būtent kaip nuolat perrašomas, papildomas, naujų duomenų ir faktų veikiamas mokslas. Tiesą sakant, tokiu nuolatinio verifikacijos proceso būdu veikia visi mokslai.
Taigi, teoriškai kalbėti apie istorijos perrašymą ar neperrašymą nėra prasmės. Nėra monolitinio istorijos modelio, nėra absoliučiai vientiso ir neliečiamo naratyvo. Istorijos mokslas nenustojo vystytis po Adolfo Šapoko, nenustojo ir po Edvardo Gudavičiaus. Kas tuomet turima omenyje teigiant, kad „istorija perrašoma?
Tiek Seimo salėje A. Jakubauską gynę politikai, tiek prie Seimo vykusio protesto dalyviai akcentuoja būtent LGGRTC mokslinių interesų laukan patenkantį Laisvės kovų laikotarpį.
Vadinasi, tariamo istorijos perrašymo laikotarpį galima suskliausti į maždaug dešimties metų periodą.
Periodą, kai Lietuvos valstybė buvo okupuota sovietinio, nacistinio, o vėliau ir vėl sovietinio režimų. Šie okupacijos laikotarpiai siejami ne tik su suverenios Lietuvos valstybės praradimu, bet ir su labai sudėtingais tiek politine, tiek moraline prasme pasirinkimais, Holokausto, partizaninio karo laikotarpiu.
Pasakyti, kad turime aiškiai surašytą ir aiškiai vertinamą šio laikotarpio istoriją, būtų mažų mažiausiai nepagrįsta. Dar ryškiau tai, kad šiame laikotarpyje atsiranda tiek skirtingi pasakojimai, tiek okupacinių režimų įtakos ir istorinės falsifikacijos, tiek įvairūs dabarties interpretacijų interesai.
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad turime ne vieno aiškaus naratyvo perrašymo, o niuansų ir akcentų dėliojimo atvejį. Paprasčiau sakant, neturime visiems savaime suprantamų teiginių, kurie būtų staiga paversti sau prieštaraujančiais, bet galime rinktis tai, kam turime ar neturime skirti didesnį dėmesį.
Didžioji protestuojančiųjų baimė, kuri, mano galva, neturi jokio pagrindo remtis būtent A. Jakubausko asmenybe, yra ta, kad bus paliesti sudėtingi Lietuvos istorijos klausimai, kurie gali sumažinti tikėjimą didvyriškumo ir neklystamumo mitu.
Vienoje iš protesto kalbų buvo teigiama, kad „bus atvertas kelias neigti Birželio sukilimą ir tuo būdu įrodyti, kad lietuviai nesipriešino sovietams“. 1941 metų birželio mėnesį nacių Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą prasidėjęs Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) organizuotas sukilimas šiemet minės 80-ąsias metines ir vėl iškels dvilypius, morališkai labai sudėtingus klausimus.
Šiam laikotarpiui tikrai negresia perrašymas, nes jam dar negalima konstatuoti parašymo fakto. Viena vertus, sukilimas išties buvo organizuoto pilietinio nepaklusnumo aktas, įrodęs, kad Lietuva ne savo noru buvo pajungta sovietinei imperijai.
Kita vertus, dalies Birželio sukilimo dalyvių sąsajos su nacių Vokietijos vadovybe bei vėlesnis kolaboravimas ir nesugebėjimas ar netgi nenoras užkirsti kelią ar deramai pasipriešinti bendrapiliečių žydų, romų žudynėms užtraukia šiam judėjimui labai tamsų šešėlį.
Skelbiantys „istorijos perrašymo“ grėsmę baiminasi būtent šios antrosios Birželio sukilimo pusės viešo aptarimo ir laiko jį geros pirmosios priežasties paneigimu ar apjuodinimu. Panašiu juodinimu laikomas įvairiapusiškas kalbėjimas apie pulkininko Kazio Škirpos susitarimus ir veiklą nacių Berlyne ar leitenanto Jono Noreikos parašus ant nacių pakištų dokumentų.
Ar faktai, parodantys ne tik didvyrišką, bet ir morališkai labai sudėtingą, kartais net smerktiną mūsų istorijos pusę, yra istorijos perrašymas? Ne, tai istorijos tikslinimas. Šis tikslinimas gal kartais trukdo pasididžiavimo, pranašumo jausmui, bet jis atskleidžia pilną istorinį paveikslą ir leidžia pasidaryti geresnes išvadas dabarčiai.
Niekas neperrašys pagrindinių XX amžiaus istorijos tezių. Visi sutinka dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, laisvos Lietuvos valstybės egzistavimo ir vėliau sekusių tarptautinę teisę, valstybių suverenumą, tautų apsisprendimo laisvę, individo teises ir laisves pažeidžiančių okupacinių susitarimų – Molotovo-Ribentropo pakto.
Niekas neperrašys sovietinės okupacijos, nacių okupacijos ir jų įvykdytų nusikaltimų faktų. Niekas neperrašys to, kad prie dalies tų nusikaltimų prisidėjo ir lietuviai. Niekas neperrašys to, kad Lietuvos partizanai kovojo vieną beviltiškiausių, bet drąsiausių ir didžiadvasiškiausių kovų prieš komunistinį režimą XX amžiaus istorijoje.
Niekas neperrašys to, kad lietuvių laisvės siekis gyvavo ištisus dešimtmečius ir reiškėsi rezistencine, disidentine veikla, be kurios sunkiai įsivaizduojamas ir Sąjūdžio gimimas. Niekas neperrašys sovietinių tremčių, susidorojimų, persekiojimo ir Sausio 13-osios nusikaltimų fakto.
Bet nepriklausomybė suteikia ne tik galimybę didžiuotis, bet ir prievolę įvertinti savo istoriją kaip įmanoma objektyviau. Paprasčiausiai sakant, nepriklausomybė suteikia prievolę nuolat perrašinėti ir tikslinti savo istorijos pasakojimą, nepriklausomai nuo to, patinka mums naujai iškylantys faktai ir jų formuojami vertinimai ar ne.