Simboliška, kad prieš dešimtį metų kalbėdamas apie tolerancijos būklę filosofas Leonidas Donskis perspėjo apie tai, kad „šią sąvoką pasigavę politiniai technokratai ir biurokratai ją suniekina, iškraipo, instrumentalizuoja ir paverčia tokiu nieko nereiškiančiu blizgučiu, kurį naudoja kaip nori“.
„Tolerancija yra gyva ir nesukarikatūrinama tol, kol aš arba jūs pasiruošę ginti svetimąjį. Bet jeigu mes įdiegsime tam tikrą privalomą žodyną, kurį vartodami tapsime tarsi ir tolerantiški, sukursime karikatūrą“, – teigė jis.
Pakankamai drąsiai konstatuoju, kad Lietuvoje tolerancijos terminas taip ir nebuvo suprastas ne tik dalies visuomenės, bet ir dalies tų, kuriuos vadiname visuomenės lyderiais. Jis tapo oficialaus žodyno, bet ne nuolatinės viešos laikysenos dalimi.
Tolerancija labai dažnai suprantama kaip abejingumo, susitaikymo, silpnumo pozicija. Visuomenės akivaizdoje buvimas tolerantišku suponuoja, kad turi susitaikyti su visais tikrovės pokyčiais ir ramiai stebėti vertybių kaitos procesą, įsileidžiant ir patvirtinant įvairias pozicijas.
Toks manymas yra didelė klaida. Tolerancija, visų pirma, yra aktyvi pozicija. Tai yra atvirumas visoms idėjoms ir pastanga moderuoti visuomenėje tvyrančias įtampas bei konfliktus taip, kad nebūtų įžeistas kito orumas.
Tolerantiškas žmogus turi būti pasirengęs nuolat pulti į diskusijų, ginčų ir emocijų ugnį, bandydamas atverti abiems konflikto pusėms jų perspektyvas, atrasti panašias pozicijas, padėti suderinti apibrėžimus ir atverti galimybę konstruktyviam dialogui.
Tolerantiškas žmogus turi nuolat sekti visuomenės nuotaikas ir numatyti galimas įtampas, bręstančias problemas ar įsišaknijusias nuoskaudas. Jis turi pradėti diskusijas tais klausimais, kuriais visuomenės dauguma norėtų patogios tylos ar paprasčiausių atsakymų.
Žymus austrų-anglų filosofas, „Atvirosios visuomenės ir jos priešų“ autorius Karlas Raimundas Popperis yra suformulavęs tolerancijos paradoksą, kuris nurodo ir dar vieną uždavinį tolerantiškam žmogui. K. R. Popperis pastebėjo, kad absoliuti tolerancija jokioje visuomenėje nėra įmanoma.
Absoliuti tolerancija, paradoksalu, atvestų prie netolerancijos įsigalėjimo. Filosofo teigimu, visuomenėse visada atsiras pozicijų, kuriose netolerancija vienaip ar kitaip subręs, pasireikš ir įsigalės viešuose debatuose. Tad tolerantiško žmogaus uždavinys yra ir nuolatinė kova su netolerancija ir įvairiomis neapykantos formomis.
Deja, bet galime konstatuoti, kad Lietuvoje tolerancijos pozicija nuolatos patiria rimtus iššūkius ir dažniausiai aukojama netolerancijos naudai. Politinio elito, nuomonės formuotojų, žiniasklaidos akiratyje tolerancija beveik niekada netampa pirmine pozicija. Kodėl?
Sociologas Vytautas Kavolis yra pastebėjęs, kad laisvą santykį visuomenėje galima kurti tik su oriu žmogumi. Tad norėdamas konstruktyvaus santykio, visada turi užtikrinti ne tik savo, bet ir kito orumą. Abejingumą V. Kavolis apskritai laikė socialine patologija.
Kiek kito orumo gynybos yra mūsų viešojoje erdvėje? Kiek stengiamės išsaugoti kito orumą audringose diskusijose? Kiek matome garbingo nesutikimo ir bandymo susitarti pavyzdžių?
Be šio pirminio žingsnio bet koks apeliavimas į toleranciją yra tuščias. Reikalauti tolerancijos, jei pats nežengei artyn ir nepabandei suprasti kito perspektyvos, yra beprasmiška ir netgi ydinga. Tai tik prisideda prie tolerancijos banalybės, jos instrumentalizavimo.
„Tolerancijos reikia mokyti – atsakingai ir nebanaliai“. Tokį priesaką yra ištarę L. Donskis. Ar mūsų visuomenėje vyksta tokios pamokos? Ar daug turime tolerancijos praktikų?
Bijau, kad dabartinė visuomenė auga ant banaliosios tolerancijos ar manipuliatyvaus toleravimo pagrindų. Mes mokome durti pirštu į kitą ir pareikalauti tolerancijos sau ar savo ginamai pozicijai, bet nemokame sukurti pagrindo bendram tolerancijos laukui.
Mūsų švietimo sistemoje daug postulavimo, daug instrukcijų ir vienaplanio žinojimo, tačiau mažai perspektyvų ir kontekstų. Mūsų istorinės ir kultūrinės diskusijos vis dar prasideda nuo savo pozicijos dėstymo, o ne kitos pozicijos išklausymo. Mūsų išeities taškas visada „aš“ ir tik po to seka „kitas“.
Mes mainomės peticijomis, replikomis, kalbamės surežisuotuose pasikalbėjimuose ar patogiai reprezentatyviose diskusijų aplinkose, bet labai retai susodiname prie vieno stalo dvi skirtingose pusėse ilgą laiką užstrigusias žmonių grupes, imamės moderavimo, sutaikymo, nuraminimo iniciatyvos.
Popperis buvo teisus pabrėždamas, kad absoliučios tolerancijos būklė būtų pražūtinga. Bet nepaisant šios idėjos paradoksalumo, mes turime elgtis taip, lyg tokia situacija būtų galima. Stengti nuolat permąstyti ir atnaujinti pasaulėžiūras, vertindami ne iš tapatybinių skirčių, o iš tolerancijos pozicijos.
Tolerancijos banalumas rodo ne pačios sąvokos neveiksnumą, o tai, kad visuomenė nesupranta ar nenori suprasti jos vertės. Ir tai yra politinė, socialinė ir kultūrinė mūsų visuomenės problema, kuri savo veidą parodo kiekviename didesniame konflikte ar nesusikalbėjime.
Turime pravaikyti šią banalumo miglą ir aktualizuoti toleranciją kaip laikyseną, kuri veda prie laimingesnės ir vienas kito orumą saugančios bendruomenės. Ištraukti ją iš biurokratinio žodyno ir sugrąžinti į kasdienės etikos, susidūrimo su kitaminčiu žmogumi lauką.
