Paskambinęs aktyvistas karštai ragino padėti, aiškindamas, kad dabartiniu periodu, kai tiek daug agresijos, kaip niekada reikalinga taika. „Susikibsime visi rankomis ir parodysime pasauliui, jog esame taikūs, norime taikos“, – dėstė iniciatorius.
Natūraliai kyla klausimas, ar pas mus visuomenėje yra agresijos? Ar esame nusiteikę priešiškai kitų atžvilgiu? Ar mes, Lietuvos gyventojai, žvanginame ginklais ir grasiname kaimynėms okupacija? Ar kariaujame nekonvencinį, informacinį karą prieš kitą šalį? Ar rengiame kibernetinius išpuolius prieš kitų valstybių institucijas?
Ne, priešingai – mūsų šalis jaučia realią grėsmę iš kaimyninės Rusijos, kuri jau okupavo dalį kitos kaimynės, Ukrainos, dalį teritorijos bei atvirai deklaruoja savo siekį daryti įtaką visoms Sovietiniame bloke buvusioms valstybėms. Vis daugiau tarptautinių ekspertų garsiai kalba apie tai, kad būtent Baltijos šalims labiausiai gresia galima Rusijos karinė agresija.
Karštai savo idėją mažinti agresiją pristatęs projekto iniciatorius, paklaustas, kur jis mato Lietuvoje agresiją, negalėjo įvardinti konkrečiai, kalbėjo apie visiems žinomą 1991 m. dainuojančią revoliuciją, padėjusią atkurti Nepriklausomybę. Neva dabar reikia parodyti savo išskirtinį tautos polinkį į taiką, visiems kartu tarti ne agresijai. Aktyvistas nieko neatsakė į klausimą, kodėl „Taikos glėbio“ neorganizuoja Rusijoje, kuri tarptautinės visuomenės pripažinta agresiją keliančia valstybe, o LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė tiesiai pavadino terorizmą skatinančia valstybe.
Karybos ekspertai sako, kad agresija labiausiai galima tada, kai jai sudaromos tinkamos sąlygos – puolanti šalis, jos visuomenė, yra linkusi kariauti, o agresijai pasirinkta šalis – akivaizdžiai nepajėgi apsiginti, atitinkamai mažiau patiriama galimos agresijos nuostolių. Grįžtančių karstų nenori niekas. Pasaulinių karų istorija liudija, kad agresija greičiau prasideda, kai agresorius mato akivaizdų aukos silpnumą. Lenkija, tikėjusi ne savo, o užsienio šalių pagalba, krito per kelis mėnesius. Nedidelė, iš pažiūros silpna Suomija ryžtingai ėmėsi gintis ir atgrasė agresorių, nors ir prarado apie 10 proc. dirbamos žemės, žuvo per 25 tūkst. suomių karių.
Lygiai tokie pat dėsniai veikia ir tarpuvartėje sutikus plėšiką. Jei susigūši ir verkšlendamas prašysi pasigailėti, greičiausiai būsi sumuštas, apiplėštas ir išprievartautas, o jei parodyti ryžtą gintis, plėšikas greičiausiai suabejos savo sėkmė ir paieškos kitos aukos. Juk agresoriui taip pat nesinori gauti į snukį.
Labai svarbu pažvelgti į projekto „Taikos glėbys“ poveikį tikslinėms auditorijoms iš komunikacinės pusės. Taikos idėja išties labai graži, tauri, niekas negali jai prieštarauti, menkinti. Tačiau kokią žinią neša hipertrofuota taika? Koks galimas poveikis vidinėms Lietuvos auditorijoms? Visuomenė skatinama prioritetu laikyti taiką, susitaikymą, prisitaikymą, labiau vertinti ramų, romų, aiškų egzistavimą. Kitaip sakant, populiarinama pacifistinė nuotaika vidaus auditorijose. Kaip pacifistinės idėjos paveiks jaunus žmonės, kurie dega ryžtu ginti savo tėvynę nuo agresoriaus ir noriai eina į savanorius? Kaip visuotinis kvietimas siekti gyventi taikoje paveiks jų tėvus, kurių įtaka jaunuolių apsisprendimui yra labai didelė? Galime tik spėlioti. Tačiau akivaizdu, kad ryžto ginti savo tėvynės nepadidins.
Ar mes galime įsivaizduoti, kad šveicarai vieną dieną išeina į miestų aikštes ir susikibę rankomis šaukiasi taikos? Kaip žinome, kiekvienas suaugęs šveicaras vyras namuose turi šautuvą, šaudmenų komplektą ir yra aiškiai instruktuotas, ką turi daryti karinės agresijos atveju. Tokiu būdu viena mažiausių Europos šalių Šveicarija turi vieną didžiausią karinį potencialą žemyne. Ar galėtų kas nors priminti nors vieną atvejį, kada agresoriui užpuolus, šalis išsaugojo savo nepriklausomybe dainomis?
Kam naudinga mažinti lietuvių tautos pasiryžimą gintis? Vietoj susitelkimo gintis šauktis taikos? Šiuo atveju gerb. profesorius V.Landsbergis tikrai paklaustų, kas gali paneigti, kad entuziastingai pristatomo projekto „Taikos glėbys“ užsakovai sėdi Kremliuje ir trina rankomis žvelgdami į tinkama linkme judančius mūsų šalies visuomenės nuomonės apklausų duomenis.
„Taikos glėbį“ tie patys Kremliaus strategai puikiai gali išnaudoti savo vidinėms auditorijoms. Juk rusams nuolat peršama, kad karo nori būtent NATO, aljansas telkia pajėgas Rytų Europoje, Baltijos šalyse, Baltijos jūroje, kelia grėsmę Rusijos saugumui. Tokiu būdu Rusijos visuomenėje kuriamas pagrindas vadinamajam „atgrasymui nuo agresijos“. Štai ir galima būsima antraštė Rusijos žiniasklaidoje: „Auganti NATO agresiją verčia Pabaltijo gyventojus šauktis taikos“.
Vertinant iš komunikacinės pusės, reikia pripažinti, kad projektas “Taikos glėbys” (“Peace embrace”) yra puikiai sukonstruotas. Surinktas būrys garsių vardų, pavardžių, žinomų visuomenės veikėjų, kurie prisideda ir savo pavyzdžiu kviečia jungtis kitus prie iniciatyvos.
Akcijos sumanymo aprašymas skamba įspūdingai ir tikrai įtikinamai: „kulminacija planuojama 2016 metų birželio 1-ąją (Tarptautinę vaikų gynimo dieną ) 19 valandą. Viso pasaulio žmonės kviečiami sustoti kelioms akimirkoms, apsikabinti vienas kitą ir vienu metu ištarti žodį “TAIKA” savo nacionaline kalba kartu su visu pasauliu, taip kiekvienam pareiškiant savo asmeninį ketinimą ir kvietimą gyventi taikiame pasaulyje ir darnoje su kitais pasaulio žmonėmis“.
Kai sakė paskambinęs entuziastas, tai yra tarptautinis projektas, todėl nereikėtų abejoti jo tikslais.
Žinoma, juk į kuo spalvingesnį popierėlį įpakuotas saldainis, tuo jis atrodo skanesnis, labiau geidžiamas, tačiau jo skonis ir poveikis virškinimo sistemai pasijunta atsikandus ir nurijus.