Kiekvieną kartą, kai Jūs sėdite Seimo salėje ir sėdėdami laukiate iškilmingos kalbėsenos, nė nepagalvojate, kaip kentėjo kalbos rašytojas, spaudęs iš savęs jausmą ir sunkęs mintį. Spaudęs ir sunkęs. Iš paskutiniųjų lyrikos jėgų. Ir atidavęs politikui. O šis – Jūsų ausims ir protams. Baugu – kad kalbėsena jūsyse nevirstų dvėseliena. Mat šiais nelengvais ciniškojo pragmatizmo laikais rast žodį kaip peilį ir pataikyt į širdį nelengva! Sunku. Net už pinigus. Net labai aukšto pareigūno rašytojui.
Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas 2004 metų sausio 13 d. Seimo iškilmingame posėdyje pasakė: „Tradiciškai šią dieną esame kartu. Kodėl? Todėl, kad tądien, lygiai prieš 13 metų, irgi buvome kartu. Esame kartu, kad prisimintume kruvinuosius 1991-ųjų sausio įvykius, kad dar kartą drauge apmąstytume jų vietą, jų reikšmę mūsų istorijai, mūsų dabarčiai ir mūsų ateičiai“. Nori nenori, teisingai pasakyta. Noris kartoti ir kartoti. Taigi 2013 m. Seimo Pirmininkas Vydas Gedvilas kartoja: „Tradiciškai šią Sausio 13-ąją esame kartu. Esame kartu, kad prisimintume kruvinuosius 1991 metų Sausio 13-osios įvykius, kad dar kartą apmąstytume jų vietą ir reikšmę mūsų istorijai, mūsų dabarčiai ir ateičiai“. Bet nesako, kad taip kalbėjo Artūras.
Kodėl jis taip daro, paklausiau Seimo Pirmininko sekretoriato. Atsako: „Jūs kreipėtės su klausimu į vieną iš valstybės vadovų ir tikitės atsakymo į savo absurdišką klausimą parašęs vien vardą ir pavardę?“ Bet aš prisipažinau, kad rengiu publikaciją laikraščiui. Ir maniau, jog mandagiai paaiškins: įsigilinome, atsižvelgsime, iškaršime rašytojui kailį, pan. To gal būtų pakakę. Tačiau kur ten – gavau patarimą: „Pasiskaitykit viešąjį administravimą reglamentuojančius teisės aktus, autorių teisių reglamentavimą ir pan.“. O jeigu tai būtų autorių teisių ar bent gretutinių teisių problema! Arba asmens etikos. Tai tegu ir spręstų ją sau vienas A. Paulauskas su Vydu. Kalbų rašytoją pasikvietę.
Dabar – beliko apsiverkt: nesuprantame, kad iki šiol oficiali kalba buvo dar institucijos ir asmens solidumo dalykas – ypač, kai valstybėje atstovaujama nacionaliniam parlamentui.
Nuo šiol taip nėra. Nes ar šautų į galvą, jog vienas parlamento vadovas tiesiog kopijuos ankstesnio Seimo Pirmininko kalbų stilistiką? Dabar šautų. Per Sausio 13-ąją. Pro šalį.
Ir ne tik.
Štai 2011-03-09 Straipsniai.lt redaktorius sveikino skaitytojus su Kovo 11-ąja: „Tai diena, kai lietuvių tauta savo dvasia ir ryžtu susigrąžino Valstybę ir Laisvę“. Šiais metais parlamento vadovas V. Gedvilas Kovo 11-ąją Seime irgi kartoja: „Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo diena – lietuvių Tautos dvasia, ryžtu ir sutelktumu sugrąžinta Valstybė ir Laisvė.“
Sutelktumas! Labai gerai, kad įterptas tas žodis. Vydo kalbos rašytojas ieško ir randa gerų žodžių.
Štai ko mums trūksta – sutelkti byrančias mintis!
Tad, mintys, tarsi žmonės visam Baltijos kely, vėl susiglauskit!
„Daug kas iš mūsų stovėjome istoriniame Baltijos kelyje“, – tikrą tiesą 2012 m. konstatavo socialdemokratas Algirdas Butkevičius ir tai atsispindi Lsdp.lt paskelbtame tekste „Minime Juodojo kaspino ir Baltijos kelio dieną“. O V. Gedvilas savo kalboje atkartojo: „Daug kas iš mūsų stovėjome istoriniame kelyje...“ ir tęsė: „Baltijos kelias [...] teikė vilties, tikėjimo savo jėgomis ir šalies ateitimi“. Žinoma, pagal A. Butkevičių: „(...) suteikė tikėjimo savo jėgomis ir šalies ateitimi“.
O koks Tau, gerbiamoji vėl susirenkančioji „kūrybine inteligentija“, skirtumas – kokia proga ir kokiomis frazėmis Tave graudenti? Galbūt tai ir yra nuoširdi Seimo Pirmininko sekretoriato pozicija. Juk, kaip esą teigia 2013 metais V. Gedvilas, Jums turi būti svarbu: „Į viešumą buvo grąžinta tikroji Lietuvos istorija“. A. Butkevičius tai patvirtino dar 2012 m. ten pat: „Į viešumą buvo grąžinta tikroji tautos istorija“.
Gerbiamieji kalbų klausytojai! Jeigu Jūs jau padarėte išvadą, tai ji yra paviršutiniška – esą aukšto lygio pareigūnas atkartoja kitų pasakytus dalykus. O gal tiesiog ieško stiliaus? Pozicijos? Ir kas tas kalbų rašytojas, apie kurį paklausus rodoma į autorines teises?!
Pavyzdžiui, kaip ir A. Paulauskas, kuris kasmet sausio 13-ąją pabrėždavo žurnalistų vaidmenį, dabartinis Seimo Pirmininkas irgi padėkoja žiniasklaidai: „Dėkojame jūsų žurnalistams, tada pasaulį informavusiems apie įvykius.“ Gal tai padeda numarinti žurnalistų dėmesį, kad jie neanalizuotų parlamento vadovo kalbų. Ir į ambasadorius, man atrodo, V. Gedvilo kreipiamasi taip, kaip yra kreipdavęsis A. Paulauskas. Taigi aišku: kol kas nebuvo galimybių paieškoti originalesnio stiliaus ir naujos minties, todėl paprasčiau yra perdirbinti jau pasakytas kalbas: juk jos... pamirštamos, tiesa? Bla-bla-bla!
„Tikitės atsakymo į savo absurdišką klausimą!“
Nori nenori, pažvelkime į esmę – minties gylį ir retorikos plotį. Tai sudaro tam tikrą kalbėsenos konstrukciją, kuri talpinama klausytojo smegenyse.
Svarbiausia – dabartinis Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkas yra pateikęs mums visiems retorinių klausimų pamąstyti: „Ar taip gyvenome, kaip norėta ir siekta? Ar pasiteisino mūsų Laisvės lūkesčiai? Ar nuoširdžiai ir sąžiningai atlikome savo pareigas?“
Turbūt ne taip, nori – nenori, pamąstys ne vienas asmuo. Daugelis susimąstys: ne taip. O gal tokios kalbos tyčia taip rašomos ir taip formuluojami klausimai, kad rastume šį vieną, nihilistinį atsakymą – ne, ne taip norėta ir siekta, nes juk nenuoširdžiai ir nesąžiningai atliekame pareigas.
Kalbų patosas ir lyrika – reikšmingi, politinę kryptį rodantys dalykai.
Jau apsiraudojau.
„Be jūsų, vien savo orumu ir vienybe, mes gal ir nebūtume tada sustabdę tankų“, pasakoma Seimo vadovo. Kam? – „Sausio 13-osios žmonėms“. Tačiau po pastabos apie tankus nori-nenori tenka įsiskaityti į sekantį teiginį: „Nebūtume. Net su pergalei paaukotomis gyvybėmis, net su sužeistaisiais, kurie dar šiandien jaučia skausmą. Ir ne vien nuo įvairių fizinių negalių. Neretai ir nuo mūsų dėmesio stokos“. Jei tik perskaitai šias eilutes bent porą kartų – „įsikerta“ tas pabrėžtinai griežtas „Nebūtume“. Kalbu ne apie minties logiką, kuri čia apskritai ištirpsta – bet gal skaitytojas volens nolens išgirs, pajus ir suvoks kai ką daugiau, kas galiausia nustebina: „Nebūtume“.
Net susuka vidurius: NEBŪTUME!
Čia ne šiaip lyrika, kurios pernelyg daug nedera įkrauti į oficialią kalbą. Tai jau yra paslėptos minties konstrukcija. Nori – nenori. Bet ašaras nusišluostau. Paguodžia prisiminimas, kad karalienė Elizabeth II Seime yra iškilmingai pabrėžusi: „Tai buvo politinė, ekonominė ir socialinė transformacija, Europos istorijoje turinti vos keletą analogų“. – Ir dar pridūrusi: „Tačiau niekada neturėtume pamiršti to, ką Lietuva iškentėjo savo kelyje į laisvę“. Kodėl Karalienės nenukopijavus? Kodėl neprikalus kur ant Seimo sienos? Žinoma – su parašu: Jūsų Minties Didenybė.
Kodėl mums visiems reikia iškilmingų kalbų? – paklausia vaikai, grįžę iš Seimo. Gal „tokia mada“, gūžteli naivi mokytoja klasėje.
Lietuvos Respublikos Seimas anksčiau rengdavo iškilmingus posėdžius ir yra galima jo svetainėje surasti kalbas kaip stenogramų dokumentą. Dabar iškilmingo posėdžio žanras jau išnaikintas – yra rengiami tiesiog minėjimai. Taigi ir šių iškilmingų susirinkimų istorijos nebeliks – tik paskirų sakytojų sąrašas. Galbūt tai teikia kai kuriems šiuolaikiniams parlamento vaikinams vilties, kad nusirašinėdami jie nebus „pagauti“? Ir kad sekretoriatas tiesiog atsikirs: „Tikitės atsakymo į savo absurdišką klausimą!“
Ne, jau nesitikiu.
Juk vadovams kalbas rašo geriausi iš geriausiųjų! Tad netrukus, birželio 14-ąją bus galima dar pakartoti tai, kas buvo pasakyta Kovo 11-ąją: „pabūkime mintimis su visais Anapilin išėjusiais“(!). Su jais visais pabūkime – ką? Užuot apie juos pagalvoję. Tik ką, Sąjūdžio 25-mečio minėjime iš parlamento vadovo girdžiu: „Esame dėkingi Jums už drąsą, ryžtą, kilnų siekį. Tačiau valstybė šiandien Jus prisimena ne taip dažnai, kaip Jums norėtųsi.“
Taip, ta valstybė, tarsi ŠALIA mūsų esanti, įsiklausyk – tokia netikusi!
Graudu. Užtat kaip prasmingas atrodo užrašytas teiginys: „Šiandien Lietuvai reikia TOKIO PATIES atgimimo, susitelkimo ir DARBO ŽMONIŲ vardan“. Kodėl? Kadangi: „TAI, KAS BUVO deklaruojama prieš 25-erius metus, ŠIANDIEN yra net SVARBIAU“. Lašas po lašo ir iš aukščiausios tribūnos protą pratašo. Tarsi netyčiomis. Man vėl trūksta istorinės tiesos, ekonominio savarankiškumo, todėl kovosiu dėl Nepriklausomybės? Dabar yra blogiau nei prieš 25 metus?! Atgal į praeitį! Į aną Lietuvą... Anoje Sąjungoje. Kurioje geriau buvo? Nori – nenori, gailiuosi, jog klausiausi.
Ir koks kipšas paskatino imtis šitų kalbų analizės?
Ponios ir ponai – šita pati „kūrybinė inteligentija“!
Tas trumpuliukas apibūdinimas vienoje Pirmininko kalbelėje ėmė ir užkabino – tarsi kažkas įslinktų pripildydamas orą sovietmečio kvapu. O tada ir išvyniojau... Net pačiam nesmagu.
Nori-nenori, kalbose ieškodavau prasmių! Bet netikėtai pastebiu, kad savaime kalbos sakymas jau neturi prasmės. Gerai, kad vienkartinių nosinaičių netrunku rasti. Ką dabar reikia jausti?
Gal Lietuvą jausti reikia.
Štai šitą, dabar. Taip pat ir tą, per kurią riedėjo kruvini tankai.
Jie traiškė viską, įskaitant mintis ir jausmus. Nori-nenori. Dabar. Mūsų Seime.
(Plojimai).
– Neplokit, eikit...
