- Tyrimai rodo, kad didžioji dauguma Lietuvos gyventojų kaip jiems svarbiausią religinę šventę nurodo Kalėdas. Tuo tarpu Velykos svarbiausios tik šiek tiek daugiau kaip dešimtadaliui apklaustųjų. Kasdienybė tokius rezultatus patvirtina: ikikalėdinio vartojimo masto nepralenkia joks kitas šventinis laikotarpis, o Velykos – „tik“ gal pati didžiausia metų užstalė. Kaip čia viskas susiklostė?
- Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Velykos imtos švęsti daug anksčiau nei Kalėdos. Galima sakyti, pati Bažnyčia atsirado iš Velykų žinios. Toji žinia, Dievo žodis, sakramentai ir dabar žmonėms itin reikšmingi tikėjimo suvokimo požiūriu. Nesunku suabsoliutinti tai, ką matome aplink save ir teigti, kad žmonės nebesupranta, nebevertina Prisikėlimo, tačiau visame pasaulyje kasmet matome šimtus milijonų žmonių, tariančių: „Jis prisikėlė!“ Kaip giliai suvokiama šių žodžių prasmė – ne mūsų, Dievo valia teisti. Mes tik regime, kad Prisikėlimo šventė gyva, nors Kalėdos labiau matomos ir „apčiuopiamos“.
- Kalėdų prasmė gal žmonėms ir lengviau suvokiama?
- Taip. Nors Prasidėjimą ir sunkiau suvokti, bet gimimas mums aiškus, kasdien sutinkamas.
- O Prisikėlimas? Apaštalas Petras irgi iškart nesuprato, kas įvyko, kai pamatė nuritintą akmenį.
- Sukomercintoms Kalėdoms išties mažiau dvasinių pastangų dabar ir tereikia.
- Augustinas yra sakęs, kad žmonės buvo sukurti be jų pačių valios, bet Atpirkimas be jų pačių pastangų neįmanomas. Ar ne apie tai mes turime bent trumpam susimąstyti išaušus Velykų rytui?
- Kalėdos ir Velykos pasaulyje lengvai gali būti matomos kaip du absurdai: Dievo, protu neaprėpiamo, visagalio, niekada nesibaigiančio tapsmas žmogumi ir to žmogaus, net ne jo vieno – visų žmonių – pergalė prieš mirtį, – nesuvokiami dalykai. Dažnai prisimenu Liuterio žodžius, tinkamus tiems, kas nori atsikratyti bent dalies pasimetimo: Jėzaus istorijoje svarbiausia suvokti, kad viskas įvyko už mane ir dėl manęs. Čia svarbus ne tiek Jėzaus istorijos žinojimas – velniai ją tikrai žino, tik jiems iš to jokios naudos – kiek tas Liuterio taip pabrėžtas Atpirkimo suvokimas.
- Į tą „dėl manęs“ nuo tam tikro momento įsiterpia ir „su manimi“?
- Tai susieta su krikštu. Iki jo neturime Dievo, Išganytojo, Šventosios Dvasios. Po krikšto – turime viską ir visus jo pažadus...
- ...ir priedermes.
- Ir jas. Bet pirmiausia – pažadus: „Su jumis iki pasaulio pabaigos.“ Giliai suvokiame Dievą tik tada, kai suvokiame tą jo nesiliaujantį buvimą mumyse. Nesvarbu, ką siūlo mūsų gyvenama epocha. Ar ta epocha – Dievą nužudyti siūlęs modernizmas, ar dabartinis postpostmodernizmas, kuris iš visko daro žaidimą, teroristą Che gretina su kryžiumi ir dar įvelia Budą. Dabar sunkiausia užduotis – suprasti, kad visa, ką Jėzus yra daręs ir kalbėjęs, viskas vyko rimtai. O iš nesupratimo kyla tik kuriozai – „nepraktikuojantys katalikai ar liuteronai“...
- ...asmeninis tikėjimas be Bažnyčios...
- Dabar dažnai girdime tokias deklaracijas. Tik nepagalvojame, kad jos skamba lygiai taip pat, lyg būtų apie save sakoma, pvz., esu „nepraktikuojanti motina“ arba „nepraktikuojantis tėvas“. Arba dar absurdiškiau – „nepraktikuojantis vaikas“.
- Kratausi meilės ten, kur ji būtina?
- Dievas visu savimi, savo kūnu, krauju, kančia ir nuolankumu pasakė, kad mane myli. O Dievo žodis sklinda per Bažnyčią. Ir per Bažnyčios kanonizuotą Šventąjį Raštą. Malda prasideda žodžiais „Tėve mūsų“, o ne „mano“. Jėzus sakė: „Kelkitės ir eikite!“
- Visi draugėje.
- Tai žodžiai tikėjimu paremtai bendruomenei. Jos neigimas tolygus bandymui užimti Dievo vietą. Bet jis, viską mums atidavęs, neatidavė dviejų dalykų – galios teisti ir prisiimti dieviškąją garbę. O be šitų galių mes negalime būti tobuli kaip Dievas ir veltui to tobulumo ieškome aplink save, matuojame juo kitus žmones, dvasininkus. Jėzus nesakė: „Eikite ir ieškokite tobulos Bažnyčios.“ Jis ragino apaštalus eiti ir jų tautos žmones padaryti jo mokiniais. Esi krikštytas, vadinasi, privalai mokytis bendruomenėje susitaikyti su Dievu.
- Velykos turėtų būti ypač reikšmingos visokių pakraipų pasaulio tobulinimo entuziastams. Vulgariai interpretuojant, Prisikėlimas – tai nuoroda į pasaulio pažangos galimybę. Bet ne kas kitas, o būtent tie entuziastai itin aršiai neigia tikėjimą ir nenuilstamai niekina Bažnyčią.
- Apie tobulą visuomenę dėmesio vertus žodžius karo metais yra pasakęs liuteronų teologas Hermannas Zasse: jeigu norite sukurti pragarą žemėje, pradėkite kurti rojų. Pasaulis yra visoks ir jo vientisumo gali siekti tik totalitarinis mąstymas. Velykų žinia – Jėzus gyvas! – piktajai dvasiai ir visam netikinčiam pasauliui yra baisus liudijimas. Pasaulio tobulintojai supranta, kad jeigu Jėzus gyvas, gyva ir žmonių viltis. O tai reiškia, kad tų tobulintojų „projektų“ žmonėms tuomet mažiausiai reikia. Iš čia tas įniršis.
Ateistas nuo tikinčiojo tuo ir skiriasi, kad pastarasis gyvena viltimi. Net jeigu tai toks tikėjimas, kurį galėtume pavadinti „foniniu“, vis viena ateina valanda, kai būtent dėl jo žmogaus viltis atgimsta. Jis grįžta į artimą santykį su Dievu. Ir tada jam atsiveria kitokia laiko perspektyva, atsiranda supratimas, kad gyvenimas šiame laike yra tik visko pradžia, kuri niekada nesibaigs. Tuo tarpu ateistas pasmerktas su nerimu laukti mirties, visko pabaigos.
- Tokiais atvejais iš nerimo dažnai vaduojamasi „įsidaiktinimu“.
- Tai viena iš tūkstančio apgaulių. Kaip, pvz., svaiginimasis, kova už gyvulėlių rūšių išsaugojimą ar imtynės su matomais ir nematomais idėjiniais priešais. Bet nuo to nerimas niekur nedingsta, gyvenimo mirties šešėlyje ir stabų apsuptyje neišvengiama.
- Popiežius Pranciškus apie tai šiomis dienomis kalbėjo. Apie perdėtą žemiškųjų gėrybių, turtų garbinimą.
- Jeigu žmogus dirba, uždirba, Dievui padėkoja ir pasidalija su vargstančiu artimu, tai čia nieko blogo. Kas kita, kai turtai tampa stabu. Deja, stabai dažnai griūva ir griūdami smarkiai į juos įtikėjusius sužeidžia. O atramos nėra. Yra tik nuojauta, kad pasirinktas ne tas kelias.
- Velykų ryto džiaugsmas yra lengvai suprantamas. Bet neretai per tą džiaugsmą pamirštame, nerandame laiko susimąstyti.
- Pati Velykų liturgija, ypač velyknakčio, sakyte sako: dabar nuo pradžios iki pabaigos švenčiame Dievo darbą. Tai pats tikriausias akstinas stabtelti ir susimąstyti: o aš ar priimu, ką Dievas yra dėl manęs padaręs? Ir padėkoti: ačiū, Viešpatie, kad nugalėjai mirtį ir kad mane pašaukei.