Grupės akademikų pasipiktinime dėl vadinamosios Desovietizacijos komisijos sprendimų apie Salomėją Nėrį esama bent dviejų elementų. Pirma, nepritarimo laikymui kolaborante. Apie tai prabilo, į tokį liudijimą sureagavo ir toliau, labai tikėtina, diskutuos daug žmonių – ir tai yra labai gerai, tai yra skausmingas, bet būtinas ir produktyvus kolonijinės praeities įveikos procesas, – todėl apsiribosiu tik pora žodžių truputį vėliau. Antras dalykas – tai teisėtas nusistebėjimas prie komisijos išvados prikabinta Ekspertine istorine išvada apie Salomėją Nėrį / istorine-archyvine pažyma, kurios pagrindinė problema, kad ji nei ekspertinė, nei pažyma. Ji pristatoma kaip pateikta Genocido centro, kas, tiesą pasakius, kelia nuostabą, nes, mano žiniomis, Daiva Vilkelytė centre nedirba. Kyla klausimas, kokiu pagrindu būtent ji, o ne kuris nors iš 30 centre dirbančių istorikų, kuriems rengti tokias pažymas priklauso pagal pareiginius nuostatus, ją pateikė? Ar pro bono, ar už atlygį? Ši detalė vaidina labai blogą vaidmenį, kelia visuomenėje abejones pačios komisijos sprendimų profesionalumu, pagrįstumu ir nepriklausomumu.
Mano galva, komisijai nei ši, nei kokia nors kita pažyma nebuvo reikalinga, ir be jos komisijos nariai (gera dalis jų) turi kvalifikaciją priimti gerai pagrįstą sprendimą. Nėries biografija yra puikiai išnagrinėta – kas domisi, tas žino. D. Vilkelytės „konspektas“ (autorės vartojamas dokumento pavadinimas) jokių lemtingų faktografinių žinių nepridėjo. Valdemaro Klumbio parengta pažyma yra įdomesnė: preciziškesnis (profesionalus) darbas su šaltiniais, pabaigoje pasiūlomas ekspertinis vertinimas – kas ir turėtų būti pasiūloma. Tiesa, vertinimas kontroversiškas, diskutuotinas, bet ir neįpareigojantis – primenu, komisija sudaryta iš kietų ekspertų, gebančių susidaryti savarankišką kvalifikuotą nuomonę. Tačiau panašu, bus išgąsdinęs komisijos pirmininką, kaip tik LGGRTC deleguotąjį narį, kuris ir užsuko – ar, tiksliau, išryškino įstaigoje gyvuojant – baisų bardaką, nesiskaitymą su procedūromis, savivalę ir, kaip sakiau, istorinių tyrimų cenzūrą.
Kodėl kalbu taip griežtai?
Istorines pažymas LGGRTC rengia tik gavęs fizinių arba juridinių asmenų užklausimus (kaip numato dabartinis įstatymas), niekada nėra rengta jokia pažyma tiesiog taip, kad būtų stalčiuje. Taigi, pernai metų pabaigoje LGGRTC gavo Desovietizacijos komisijos pirmininko užklausą dėl Salomėjos Nėries. Užklausa buvo nukreipta specialistui, įstaigoje daugiausia tyrusiam sovietinius inteligentus, dr. V. Klumbiui. Jis atliko tyrimą, parengė pažymą ir įkėlė ją į vidinę dokumentų valdymo sistemą, kurioje pagal automatinę seką ji nukeliavo aukštyn per departamentą iki generalinio direktoriaus. Pakeliui ją matė specialisto tiesioginiai ir aukštesni vadovai bei toje pačioje įstaigoje dirbantis komisijos pirmininkas Vitas Karčiauskas. Galiausiai ją pasirašė generalinis direktorius, taip dokumentas buvo patvirtintas kaip tinkamas ir toliau turėjo būti automatiškai išsiųstas užklausėjui. Ką net kelis kartus nuo skandalo pradžios viešai tvirtino ir generalinis direktorius, nes būtent toks veiksmas turėjo sekti. Tačiau nesekė. Tai reiškia, kad kažkas turėjo sustabdyti pažymos išsiuntimą. Spėju, kad tai padarė pats užklausėjas, kadangi vietoj LGGRTC pažymos su generalinio direktoriaus parašu komisija gavo žurnalistės, atsiprašau, archyvų tyrėjos D. Vilkelytės „konspektą“ (vien tai, kaip skirtingai tą daiktą vadina komisija, Genocido centras ir pati autorė, rodo, kad čia toli gražu ne viskas gerai).
Atsivertusi vadinamąjį Desovietizacijos įstatymą matau, kad komisija turi teisę pasitelkti ekspertus pagal baigtinį sąrašą: istorijos, meno, kalbos ir (ar) teisės sričių (Desovietizacijos įstatymo 4 str 6 punktas). Archyvų tyrėjo šiame sąraše nematau. Nes čia ir nėra tikras dalykas – nėra tokio specialisto, kaip archyvų tyrėjas: archyvus gali tirti ir žurnalistas, ir kriminalistas, ir istorikas, tik jų metodai – tad ir rezultatų pagrindimas – bus skirtingi.
Tai ką mes turim iki šiol? Nuo įstaigos, kuri turėtų būti pagrindinis okupacijos istorijos tyrimų centras ir pagal dabartinį įstatymą net koordinuoti šios srities tyrimus kituose tyrimų centruose (cha cha!), paskirtasis pirmininkas: A) (veikiausiai) išsigandęs eksperto nuomonės, ją įkiša į stalčių, o tuo tarpu net įstaigos generalinis direktorius mano, kad ji yra išsiųsta užklausėjui, B) o tada užsako naują pažymą ir šįkart pasirenka nebe ekspertą (kam vėl taip rizikuoti?), o žurnalistą. Man norisi paklausti labai daug dalykų. Pavyzdžiui, kodėl buvo taip išsigąsta dr. V. Klumbio vertinimo, kad prisireikė pirmiausia jį nuslėpti, o tada meluoti, kad apie jį nieko nežinota? Jei eksperto pažyma sukėlė abejonių, kodėl nebuvo pasitelkta procedūra jo nuomonei verifikuoti, pavyzdžiui, kaip įprasta mokslo pasaulyje, pasitelkiant dar du papildomus ekspertus? Galiausiai, kaip ir kodėl turint šalyje tiek daug institutų ir universitetų, kvalifikuotų istorikų, buvo nuspręsta kreiptis į žurnalistą, ko net, tiesą sakant, įstatymas nenumato, tad iš tikrųjų – pažeidžiant įstatymą?
Mokslo įstaigų ir mokslininkų statusas nėra dekoratyvus garbės vardas, žodis „ekspertas“ įstatyme nėra tik ištaiginga retorinė figūra. Mokslinio darbo principai ir tyrimų etika laiduoja tyrimų objektyvumą ir patikimumą, pirmiausia todėl įstatyme ir yra nurodyta kreiptis į ekspertus. O mes turime ką – turime eksperto nuomonės cenzūrą, atsiradusią iš piktnaudžiavimo tarnybine situacija (galimybė radosi dirbant toje pačioje įstaigoje), turime nekompetenciją atskirti, kas yra ekspertas (žurnalistas vietoj istoriko, nepaisoma įstatymo), dargi – iš anksto angažuoto asmens pasirinkimą. Kitaip tariant, išsigandus ekspertinio vertinimo turime tai, kas vadinama politiniu užsakymu – parašyta tai, ko reikia. Tai yra nekompetencija, piktnaudžiavimas, įstatymo pažeidimas ir tyrimų laisvės principo pažeidimas. Turbūt ir cenzūra.
Visa laimė, kad, kaip sakiau, komisijai iš tikrųjų nei viena iš minėtų pažymų nėra reikalinga kvalifikuotam ir pagrįstam sprendimui priimti, koks, mano galva, jis ir buvo. Tačiau tai eilinį kartą išryškina didžiules sistemines Genocido centro problemas. Kaip sakiau, tai toli gražu nėra pirmasis šio „tyrimų“ centro cenzūros atvejis, ryškiausiu kurių vis dar lieka į stalčių padėtas partizanų signatarų biografijų (parengtų tekstų) leidimas išsigandus naujų „nepatogių“ faktų. Taip kad komisija dirba gerai, tik vienas jos elementų – „komisijos darbą organizuojantis Centras“ (Desovietizacijos įstatymo 4 str 6 punktas) – labai prastai. Bet čia nieko naujo, tai išaiškėjo jau po paties pirmojo komisijos posėdžio, kai LGGRTC generalinis direktorius, žongliruodamas krūva pseudoteisinių argumentų (puikiai dekonstruotų prof. dr. Dainiaus Žalimo), vilkino komisijos sprendimą pašalinti paminklą Juozui Krikštaponiui Ukmergėje. Generalinio direktoriaus poziciją aiškinantis centro darbuotojas tada buvo atviresnis, prisipažino, kad centras atstovauja vieną – bet kodėl tik vieną? – Lietuvos gyventojų grupę, todėl negali laisvai priiminėti sprendimų.
Vis tik pats keisčiausias atvejis man asmeniškai buvo generalinio direktoriaus nepritarimas Partizanų gatvės nepervadinimui Visagino mieste – tik Visagino, nes ten esą gyvena kitokie gyventojai, kurie yra kitokie pirmiausia tautybe. Pasakojant šį epizodą vokiečių kolegoms, dar nepasiekus istorijos pabaigos, kolegos pertraukia: betgi tai yra tautinės įtampos kurstymas, šiuo metu, kai priešas už vartų! Ar to miesto gyventojai tikrai pasižymi nelojalumu? Belieka nejaukiai trūktelti pečiais – ne, mano žiniomis, nieko panašaus. Kaip tik priešingai, pavyzdžiui, prorusiški radikalai niekada nebuvo renkami į Visagino savivaldybės Tarybą, 2012 m. Visagino rajonas vienintelis skyrė daugiau kaip 50 proc. balsų už Visagino atominės elektrinės projektą, o tyrimai rodo, kad prorusiška propaganda į Lietuvą socialiniais tinklais plūsta iš Latvijos. Užtat galime stebėti, kaip minėtas centras rengia renginius drauge su asmenimis, Valstybės saugumo departamento ataskaitoje vertinamais kaip keliančiais grėsmė nacionaliniam saugumui...
Pagal tą patį Desovietizacijos įstatymą ir pagal savo bendrąją kompetenciją, LGGRTC turėtų daryti gerokai daugiau, pavyzdžiui, komentuoti desovietizacijos procesą, talkinti savivaldybėms diskusijose su bendruomenėmis apie Desovietizacijos komisijos priimamus sprendimus. Tenka nemažai girdėti, kad savivaldybėms yra sunku, jos norėtų ekspertų, istorikų pagalbos komentuojant istorinius įvykius ir asmenybių veiklą, nes jų darbuotojai neturi tokių kompetencijų, jiems, galų gale, ir nepriklauso tokių turėti. Tuo tarpu svarbiausioji įstaiga, kuri turi (turėtų) tai daryti, užaštrėjus diskusijoms labiausiai mėgsta pasiūlyti eiti aiškintis į teismą, kas reiškia, na, ne tikrą grasinimą, bet labiau atsainų „atsikabinkit“.
Didele dalimi dėl tokios situacijos – netvarkos, nekompetencijos, atsainumo, o kartais jau ir pinktnaudžiavimo galia pažeidžiant procedūras – gimsta iškreipti situacijos vertinimai, kitąkart pasiekiantys kone apokaliptinius pasibaisėjimus, kaip kad V. Klumbio, Laimos Kreivytės ir Mindaugo Kvietkausko pokalbyje, kur nuogąstaujama, kad tuoj valstybinė cenzūra užvaldys literatūros mokymo programą, ar Desovietizacijos įstatymas vadinamas politiniu procesu ir lyginamas su cenzūra dabartinėje Rusijoje. Visa tai nėra tiesa (nors suprantu, kad tokios nuotaikos gali apimti stebint šią tragišką Genocido centro nekompetenciją ir netvarką). Įstatyme aiškiai nurodytos proceso ribos (6 str.), ir nei švietimo, nei visuomenės informavimo, nei mokslinės ir visuomeninės diskusijos jis neapima, kaip ir neteisinga traktuoti procesą kaip vykdomą galios iš viršaus – komisija svarsto tuos objektus, dėl kurių į ją kreipiasi savivaldybės ir fiziniai asmenys, ne ką patys ar kokia nors centrinė valdžia susigalvoja. Seksiu spaudą, socialinius tinklus ir genocido centro puslapį laukdama pokyčių: vietoj eskaluojamų skandalų ir įtampų kurstymo – ekspertinių komentarų, sklaidančių tokį panikos kėlimą ir ramiai, be agresijos ir grasinimų, išaiškinančių vykstančius procesus visuomenei. Nes juk ir Desovietizacijos įstatyme (bei rengiamoje Genocido centro įstatymo redakcijoje) pabrėžiama, jog turi būti ne tik šiaip aiškinama, bet ir siekiama stiprinti visuomenės atsparumą dezinformacijai ir propagandai. Tai yra labai svarbi, net gyvybiškai būtina funkcija.
Na, ir pora žodžių apie komentaro pradžioje minėtąjį pirmą elementą – dr. Klumbio pažymos turinį ir jos stimuliuojamą nenorą laikyti Salomėją Nėrį kolaborante. Mano asmenine nuomone, jos išvada labai diskutuotina. Primenu – pažyma nebuvo išsiųsta, tačiau buvo pasirašyta generalinio direktoriaus ir parengta išsiųsti, taigi, patvirtinta kaip pagrįsta ir tinkama. Man norisi ginčytis ir diskutuoti su visa eibe pateikiamų argumentų (kad ir tuo, jog pasaulyje įprastas dalykas – kolaboravimo ieškoti ten, kur vyksta paskelbtas karas, reiškia ne tai, kad mums reikia prisitaikyti tokią kolaboravimo sąlygą, bet kad kolaboravimas buvo labiausiai ištirtas, apmąstytas ir kodifikuotas šalyje, kurioje okupacija vyko kariaujant paskelbtą karą), bet vietoj ginčo geriau pasakysiu kitaip: ji išryškina vieną didžiulę mūsų istoriografinę ir teisinę spragą – kolaboravimo tyrimų ir vertinimo.
Neturime išsamesnio kolaboravimo sąvokos išaiškinimo, labai stokojame ir gilesnių tyrimų. Nebežinau, ar beverta dar kartą pirštu rodyti į atsakinguosius, bet dvi temos, kurioms per pastaruosius dešimt metų LGGRTC, svarbiausioji okupacijų laikotarpį tirianti įstaiga, skyrė mažiausiai dėmesio, yra – labai ironiška – Lietuvos partizanų karas ir kolaboravimo reiškinys. Kas dar įdomiau, iki šiol kolaboravimas kaip reiškinys, patenkantis į totalitarinių okupacijų istoriją, neatsispindėjo nei Genocido centro įstatyme, nei pavadinime, nei įstatymo preambulėje („genocidas ir rezistencija“ sutelkia žvilgsnį į dvi Lietuvos gyventojų grupes: tuos, kurie buvo represuoti, taigi aukas, implikuojant represijų vykdytojų išoriškumą – okupantai, ir tuos, kurie priešinosi svetimiesiems, savųjų kolaborantų nematant; vėlgi – Genocido centro reformoje numatyta tai ištaisyti). Aišku, mokslininko-eksperto nuomonė – tai ne Konstitucinio Teismo išaiškinimas, ji savo esme visada atvirai kviečia diskusijai. Vis tik ekspertinės įstaigos teikiama pažyma yra kiek kitas žanras, čia aiškumo turėtų būti daug, vietos prieštaravimams, alternatyvioms interpretacijoms ir diskusijoms – minimaliai.
Visų blogiausia, kad taip kreivai veikiant nacionaliniu lygmeniu nėra garantijų, kad bus kitaip susiduriant su svarbiais ir sudėtingais istoriniais klausimais, svarbiais jau ir mūsų strateginiams užsienio partneriams. Sėkmės mūsų valstybei ir mums visiems, turint tokį ekspertinį „tyrimų“ centrą.
