Aišku, gretinama buvo ne šiaip sau.
Abiejose šalyse valdžia buvo sukoncentruota vienos partijos su ilgamečiu lyderiu rankose. Ir Lenkijoje, ir Vengrijoje valdantieji mažino teismų nepriklausomybę, į aukštus postus skirdami sau palankius asmenims. Visuomeninė žiniasklaida ir ten, ir ten tapo politiniu valdžios ruporu, kartu didėjo spaudimas privačioms žiniasklaidos priemonėms. Atitinkamai abi valstybės dėl šių tendencijų (bet ne tik dėl jų) konfliktavo su Europos Sąjunga (ES).
Ir „Teisės ir Teisingumo“ (Lenkijos valdantieji, PiS), ir „Fidesz“ (Vengrijos valdantieji) draugas buvo populizmas – ta jo rūšis, kuri į viršų kelia daugumos valią, mato supuvusį elitą ir negerbia kitų demokratijos institucijų. Teismų politika yra charakteringas tokios ideologijos atvejis, bet ji apėmė plačiau. Būdami valdžioje – realiai patys tapę valstybę valdančiu elitu – PiS ir „Fidesz“ politikai toliau ieškojo liaudies priešų, kuriuos patogiai rado savo šalių opozicijoje, ES institucijose ir visuomenės mažumose (LGBT ir imigrantai).
Paradoksalu tai, kad pagal „Transparency International“ kas metus atnaujinamą Korupcijos suvokimo indeksą, nuo „Fidesz“ (2010 m.) ir PiS (2015 m.) atėjimo į valdžią situacija šiose šalyse pablogėjo. Kuo ilgiau Lenkiją ir Vengriją valdė kovotojai su korumpuotu elitu, tuo labiau jos tapo korumpuotos.
Buvo panašumo ir konservatyvioje socialinėje politikoje – tiesa, čia reikia pabrėžti, kad tai tikrai nebuvo (ir nėra) tik Lenkijos ir Vengrijos išskirtinumas. „Fidesz“ įvedė konstitucinį tos pačios lyties santuokų draudimą. Lenkų valdantieji su jiems palankiu Konstituciniu Tribunolu griežtino ir taip jau griežtą abortų reglamentavimą. Nieko keisto – abi partijas dažniau remia konservatyvių pažiūrų ir religingi žmonės.
Apžvalgininkai populizmu kartais vadino ekonominius Lenkijos ir Vengrijos valdančiųjų sprendimus, tačiau čia terminas tinka mažiau. Vis dėlto, pirma, ne viskas, ko nelaimina tarptautinių institucijų atstovai ir liberalios rinkos gynėjai, savaime yra populizmas. Mokesčių mažinimo ar išlaidavimo prieš rinkimus kartais imasi ir kitos vyriausybės. Antra, Lenkijos valdančiųjų sprendimai mažino pajamų nelygybę (GINI indeksas), kai Vengrijoje šis rodiklis nuo „Fidesz“ atėjimo į valdžią esmingai nesikeitė.
Skirtumai čia nesibaigia. Pirmas ir pats akivaizdžiausias – demokratijos ir institucijų kokybė Vengrijoje krito žymiai smarkiau nei Lenkijoje. „Freedom House“ organizacija Vengriją vertina kaip pusiau laisvą šalį, „V-Dem“ instituto ekspertai – kaip rinkiminį autoritarizmą. Lenkija dar matoma kaip laisva ir demokratiška valstybė, tačiau, žinoma, su rimtais trūkumais (visų pirma – jau aptartos teismų nepriklausomybės).
Atitinkamai minėtame Korupcijos suvokimo indekse (nepaisant smukimo) Lenkija atrodo žymiai geriau (45 vieta iš 188 valstybių) nei Vengrija (77 vieta). Palyginimui, Lietuva yra 33, o Čekija – 41 vietoje.
Vengrijoje premjeras Viktoras Orbanas sugebėjo įgyvendinti valdžios piramidę: savivalda ir prezidento institucijos yra silpnos, o jo valdoma „Fidesz“ partija nuo 2010 metų parlamente turi konstitucinę daugumą.
Atitinkamai PiS negalėjo visiškai šeimininkauti Lenkijoje todėl, kad neturėjo konstitucinės daugumos – kuo džiaugėsi V. Orbanas, ne kartą keitęs Vengrijos svarbiausią dokumentą taip, kaip tik norėjo. O tą konstitucinę daugumą jam padėjo išlaikyti rinkimų sistema. Daugiau nei pusė parlamento Vengrijoje yra renkama vienmandatėse, kurių ribas „Fidesz“ braižėsi pagal savo interesus ir ten dominavo.
Pavyzdžiui, 2014 metų parlamento rinkimuose V. Orbano partija gavo 45 proc. balsų ir net 67 proc. vietų parlamente (laimėjo beveik visas vienmandates). 22 proc. punktų skirtumas rodo labai neteisingą sistemą.
Sejmo rinkimai Lenkijoje vyksta pagal proporcinę tvarką. Tiesa, ji ne pati proporcingiausia – šalis suskirstyta į 41 apygardą, kuriose vidutiniškai renkama po 11 parlamentarų. Toks modelis kartu su 5 proc. kartele partijoms ir 8 proc. koalicijoms reiškia, kad rinkimų nugalėtojas įprastai gauna dosnų bonusą. 2015 m. rinkimuose parlamentinę daugumą PiS įgijo su 37,6 proc. balsų, 2019 m. – su 43,6 proc.
Vis tik tai žymiai mažesnis bonusas nei Vengrijoje. Konstitucinė dauguma prie tokios rinkimų sistemos yra sunkiai įmanoma. Ir jau 2023 m. rinkimuose 35,4 proc. balsų neužteko, kad PiS išliktų Sejmo daugumoje.
Kitas svarbus Vengrijos skirtumas nuo Lenkijos – polinkis į demokratines vertybes tarptautinėje aplinkoje. Arba paprasčiau: pasakyk, kas tavo draugai, pasakysiu, kas tu pats esi. V. Orbanas buvo tas išsiskiriantis ES šalies vadovas, kuris gyrė diktatorių metodus ir bičiuliavosi su Vladimiru Putinu. Net per karą Ukrainoje.
Per aštuonerius PiS valdymo metus Lenkija visada pasižymėjo griežta ir adekvačia Rusijos režimo kritika. Ji tapo viena stipriausių Ukrainos rėmėjų, suteikė gausią humanitarinę ir karinę pagalbą. Tačiau prieš rinkimus pagalba susvyravo. Diplomatiniame ginče dėl grūdų importo valdantieji pareiškė, kad stabdys ginklų tiekimą.
Tai nereiškia, kad jie tapo Rusijos draugais. Tačiau dabarties kontekste bet kokia nuo Ukrainos atitraukta parama – net jeigu ji tik retorinė ir turi mažai praktinės reikšmės trumpuoju periodu – yra dovana Rusijai. PiS tai žinojo, įpindami Ukrainą į savo priešrinkiminius žaidimus. Atrodo, kad tai atsisuko prieš juos pačius.
Matyčiau tokį esminį lenkų skirtumą nuo vengrų – tai už demokratiją susimobilizavusi pilietinė visuomenė. Europoje pastaruoju metu nebuvo net panašaus atvejo tokiam rinkimų aktyvumo kilimui, kuris nutiko Lenkijoje: 2015 m. balsavo 50,9 proc. rinkėjų, 2019 m. – 61,7 proc., o 2021 m. – net 74,4 proc.
Aišku, ne visi nauji balsai nuėjo opozicijai. Tačiau kartu akivaizdu, kad gerokai daugiau balsų iš tų papildomų rinkėjų atiteko būtent jai. Apklausos rodo, kad sparčiai didėjo jaunų rinkėjų aktyvumas, jie gausiai balsavo prieš PiS.
Rinkiminė ironija – populistinė, žmonių daugumą siekianti atstovauti valdžia buvo išbalsuota, kai į rinkimus atėjo rekordinis žmonių skaičius.
