Tuo tarpu Aukščiausiojo prezidentinio komiteto atsakingo už bažnyčių reikalus Palestinos valstybėje vadovas Ramzi Khoury paragino „viso pasaulio bažnyčias spausti Izraelio vadovus, siekiant išsaugoti likusią Palestinos krikščionių bendruomenę.“ Graikų ortodoksų Jeruzalės patriarchatas, Šventosios Žemės kustodija ir Jeruzalės armėnų ortodoksų patriarchatas bendrame pareiškime balandžio suvaržymus vadino krikščionių bendruomenės teisių ir laisvių pažeidimu. 2021 m. gruodį Jeruzalės patriarchai ir bažnyčių vadovai vyskupijos puslapyje įspėjo „krikščionis tampant dažnu žydų radikalų taikiniu.“ Nuo 2012 m. fiksuota „daugybė žodinių ir fizinių išpuolių prieš kunigus, o kai kurios bažnyčios nuniokotos.“ Šių metų sausį grupė izraeliečių nusiaubė krikščionių kapines Rytų Jeruzalėje (griovė kryžius, nuvertė daugiau nei 30 antkapių), po mėnesio, du izraeliečiai Getsamenės bažnyčioje per mišias užpuolė vyskupą su kunigais. Šitaip radikalios grupuotės „sistemingai mėgina išvyti krikščionis iš Šventosios Žemės,“ - sakoma pareiškime.
Archeologinių kasinėjimų regione pradžią galima laikyti 1865 m., kai Londone įkurtas Palestinos tyrimų fondas (PEF), seniausia archeologinė organizacija pasaulyje, skirta tyrinėti biblinės Palestinos ir Levanto istoriją, kultūrą, etnografiją, topografiją ir kt. Jos pirminis uždavinys buvo surinkti kiek galima daugiau žinių apie Bibliją ir per archeologiją atskleisti judėjų-krikščionių šaknis Šventojoje Žemėje. 1920 m. įkūrus britų Palestinos mandatą archeologiniai laikmečiai pavadinti Biblijoje minimų etninių grupių ir kultūrinių bei religinių reiškinių vardais. Rasti artefaktai, pasak amerikiečių archeologo Alberto Glocko, dokumentuoti selektyviai, palaikant krikščionių vakariečių ir žydų sionistų sukurtą praeities versiją, o vėliau teisinant Izraelio valstybės įkūrimą Palestinoje. Kasinėjimus vykdė žymūs archeologai, pvz. Williamas Sellinas, Flindersas Petrie‘s, R. A. Stewartas Macalisteris. Nors iš Rytų Europos ir JAV atvykusių žydų šie atradimai nejaudino. Pokytis įvyko 1928 m. Beit Alfoje aptikus VI a. sinagogos mozaiką. Tai, pasak Izraelio rašytojo Amos Elono, numatė „politinės archeologijos gimimą, kuri vėliau taps „nacionaliniu sindromu“ - hebrajiškai vadinamu „bulmus“ (liet. priepuolis, pamišimas).“
Šį fenomeną skatino Balstogėje gimęs archeologas Eleazaras Sukenikas troškęs sukurti „žydų archeologiją.“ Jo istorijos požiūris buvo sionistiškai siauras. „Jis manė, kad žydų istorija per aštuoniolika amžių, tarp I a. prarastos ir XX a. atkurtos nepriklausomybės, buvo nereikšmingas laiko tarpsnis.“ Tad savo entuziazmu kasinėti „žydų praeities reliktus“ užbūrė daugybę naujakurių, kurie labiau domėjosi utopinės ateities kūrimu nei praeities tyrimais. Pirmasis žydų aistros archeologijai protrūkis įvyko santykinai žemos naujakurių moralės metu. „Jautresnieji net išgyveno siaubingą kaltės jausmą, įsibrovus į šalį, apgyvendintą kitų žmonių, aršiai besipiktinančių jų atvykimu.“ Tad E. Sukeniko idėja jiems turėjo katarsio efektą.
Įkūrus Izraelio valstybę archeologija tapo nacionaliniu kultu, atspindinčiu fanatišką siekį sukurti bendrą istoriją apjungiančią čia gyvenančius žydus iš viso pasaulio. Tuometinis senienų direktorius net bandė primesti chronologijai nacionalistinę formuluotę: „geležies amžių vadinti - izraelitų, helenistinį - Hasmonėjų, romėnų - Mišnaitų, o Bizantijos - talmudo laikotarpiais.“ Taip archeologija virto nacionalistine, ką atspindi kasinėjimai Masadoje. Pastaroji laikyta „nacionalinės laisvės simboliu, pagrįstu selektyvia archeologinės ir istorinės medžiagos interpretacija.“ 1950 m. archeologijos manija įprasmino imigrantų šalies apsėdimą ieškant bendrų šaknų bei „savotišką istorinę amneziją,“ kai įvykiai prieš 2 tūkst. metų suvokti ryškiau nei vėlesnės epochos. Archeologai mėgėjai (karininkai, politikai, aukštuomenė) pavertė kasinėjimus „sportu be žiūrovų,“ prilygstančiu medžioklei, žvejybai, boulingui. Daugelis priemiesčio vilų turėjo profanų nupirktas ar neteisėtai iškastas archeologines kolekcijas. Šį nelegalių kasinėjimų bumą, vyriausybė bandė užkirsti, nors pati rodė pavyzdį.
Kaip pastebėjo škotų istorikas Williamas Dalrymplas, „pasaulyje nėra labiau politizuotos praeities nei Šventojoje Žemėje.“ 1948 m. skelbdamas nepriklausomybę Izraelis nurodė „atkuriantis žydų valstybę“ biblinės Izraelio karalystės pagrindu. Nuo 1967 m. identiško argumento Izraelis laikėsi okupuojant Vakarų Krantą ir Golano aukštumas. Daugelis nausėdijų tyčia kurtos Šile, Givone ir Katzrine, aiškinant vietoves buvus apgyvendintas žydų prieš 3 tūkst. metų. O Masadoje generolas Igaelis Jadinas rengė propagandines kariuomenės priesaikas. „Šių ankstyvųjų metų etnocentrinėje atmosferoje vyravo skubėjimas identifikuoti žydų vietoves, pabrėžiant jų kasinėjimą bei tendenciją demonstruoti žydiškus klodus, net jei kiti sluoksniai buvo istoriškai ir meniškai svarbesni,“ - rašė A. Elonas. Tokioje aplinkoje archeologijai nebuvo lemta išlikti neutraliai, todėl kritikai Izraelio archeologus kaltina ne tiek nušviečiant bendrą regiono istoriją, kiek iškeliant savąją, dažnai „perkasant turkų, arabų, Bizantijos sluoksnius bei atmetant nenaudingą naratyvą.“ Juk archeologijos užduotis buvo įrodyti žydų buvimą Šventojoje Žemėje, nors tai galėjo neatitikti realybės. 1993-1994 m. kasinėjant Nabi Samuel (Jeruzalės šiaurėje) „sunaikinti 2 tūkst. metų senumo islamo ir krikščionybės radinių sluoksniai, atidengiant iki krikščionišką erą,“ - teigė archeologas Ghattas J. Sayej.
Tragiškiausia situacija okupuotame Vakarų krante ir Gazoje. Remiantis 2013 m. oficialiais Palestinos ir Izraelio duomenimis, „Vakarų krante yra tarp 6-10 tūkst. žinomų archeologinių vietovių.“ Nors Izraelis stengiasi jų lankymą apriboti. Britų arabistė Diana Darke teigia, jog norint apžiūrėti VIII a. Omejadų dinastijos Khirbat al-Mafjar rūmų liekanas, netoli Jericho, reikia „vengti Izraelio patikros punktų arba užsisakius taksi Jordanijoje kirsti Allenby tiltą.“ Kitu atveju, kelyje sustabdę ginkluoti Izraelio pareigūnai privers apsisukti. Kitas vietas gaubia tragizmo šešėlis. „Jokūbo šulnio“ (Nablusas) prižiūrėtoją Tėvą Filumeną sionistai ilgai terorizavo ragindami išvykti; nunuodyti net jo šunys. Šiam atsisakius, 1979 m. psichiškai neįgalus religinis fanatikas Asheris Raby vienuolį mirtinai užkapojo kirviu. 2009 m. Tėvas Filumenas paskelbtas Rytų Ortodoksų bažnyčios šventuoju kankiniu. Dar daugiau kultūriškai reikšmingų objektų atsidūrę nausėdijų teritorijose, pvz., Faros gyvenvietėje - Bizantijos atsiskyrėlių urvai. Tiesa, IV a. Šv. Charitono urvas XX a. pab. išniekintas, o šiandien teritorijoje vykdomas ekstremalus turizmas.
2021 m. gegužę Izraeliui bombarduojant Gazą nukentėjo svarbūs kultūriniai ir archeologiniai taškai, nors, pagal Romos statutą (8 str.), tai laikoma karo nusikaltimu. Savo teisinėje ataskaitoje „Kultūros apartheidas. Izraelio naikinamas Palestinos paveldas Gazoje“ Palestinos žmogaus teisių grupė Al-Haq pažymi: „taikydamasis į kultūros paveldo objektus Izraelis siekia vienintelio tikslo - įtvirtinti savo kultūrinę hegemoniją Palestinos žemėse be pačių palestiniečių. Izraelio bombardavimai ne tik pažeidžia ginkluotų konfliktų įstatymus, bet kelią grėsmę palestiniečių, kaip tautos, išlikimui.“ 5 tūkst. metų Gazos miestas visada buvo įvykių epicentre - nuo Senovės Egipto žygių iki Didžiojo karo mūšių. Jo kultūrinis paveldas unikalus. Tūkstančius metų į Gazos uostą vyko kvepalais, prieskoniais, tekstile apkrauti karavanai. Čia aptinkamos vienos gražiausių mozaikų, o didžiosios Omari mečetės vietoje, senovėje stūksojo filistinų dievo Dagono šventykla, kurią, anot Biblijos, sugriovė Samsonas. Izraelio skleidžiama teorija apie „žiaurius klajoklius, išžudžiusius vietos gyventojus ir regioną pavertusius dykra, kurią apgyvendino arabai,“ šiandien jau paneigta. Palestiniečius regiono autochtonais įrodė esant italų archeologo Michelės Piccirillo kasinėjimai bei Izraelio istoriko Tomo Segevo knygos. Jie nėra atvykėliai, o teisėti šios žemės gyventojai.
„Izraeliui bombarduojant Gazos ruožą pavertėme bažnyčias slėptuvėmis. Nors Izraeliui nesvarbu krikščionys ar musulmonai,“ - leidiniui „Al-Monitor“ teigė Gazos Šv. Šeimos bažnyčios kunigo padėjėjas Yousefas Asaadas. 2021 m. dėl bombardavimo nukentėjo 37 turistiniai objektai, o 2014 m., „61 visiškai ir 120 dalinai sugriautų Gazos mečečių bei apgriauta bažnyčia.“ Detalus nuostolių sąrašas Palestinos Turizmo ir Senienų ministerijos pateiktas UNESCO bei Arabų Kultūros organizacijai. Kenčia ne tik pavieniai statiniai, bet visas Gazos senamiestis. Atrastos mozaikos vėl užberiamos smėliu, taip išsaugant ateičiai, o restauruoti paminklai tampa nuolaužom. Archeologai Gazoje dirba primityviais įrankiais ir nors vietinių žinios aukštos, užsienio specialistai lankosi retai. Dėl Izraelio blokados, pasak Al-Haq, archeologai daugiau nei dešimtmetį negalėjo patekti į archeologines vietas, o mokslininkų tyrimai atliekami tik skaitmeniniu būdu. Be to, pasak Turizmo ir Senienų ministerijos archeologo Hayamo Albetaro, kai kuriuos archeologų įrankius Izraelis laiko „dvejopo naudojimo“ ir neleidžia atsigabenti. Karinė agresija niokoja valstybines kultūrines įstaigas (2018 m. nukentėjo Yassero Arafato įkurtas „Meno ir amatų kaimas“) ir privačius rinkinius. Gaza greičiausiai vienintelė pasaulio sritis, kur veikia daugiausiai privačių muziejų. 2014 m. žydų kareiviai įsiveržę į Džamalio Abu Aliano muziejų al-Zanna kaime „visiškai sunaikino apie 70 proc. kolekcijos (20 proc. dalinai, 10 proc. - pavogta),“ - dienraščiui Al-Monitor sakė muziejaus savininkas, kuris kreipėsi į arabų institucijas bei Palestinos valdžią padėti susigrąžinti prarastus reliktus.
„Jei norite pažinti šio krašto istoriją, ji apima skirtingas civilizacijas, o ne tik vieną, - 2013 m. BBC sakė buvęs Izraelio senienų tarnybos archeologas Yoni Mizrachi. - archeologinės vietovės šio krašto identiteto dalis ir negali būti laikomos nacionalistinėm.“ Y. Mizrachi organizacija „Emek Shaveh“ prieštarauja archeologijos politizavimui ir teigia, jog pagal tarptautines konvencijas Izraelis neturi teisės (apart išskirtinių atvejų) vykdyti kasinėjimų Vakarų Krante. Izraelis tam nepritaria ir savo kariuomenėje turi specialų archeologinį padalinį, atsakingą už kasinėjimus didžiojoje dalyje okupuotų teritorijų. „Jie neskelbia kasinėjimų, radinių sąrašų ir sandėlių vietų. Visa tai laikoma valstybine paslaptimi,“ - sakė „Emek Shaveh“ priklausantis Izraelio archeologas Rafis Greenbergas. 2017 m. organizacija padavė ieškinį reikalaujant atskleisti kuriems Izraelio tyrėjams išduoti leidimai kasinėti Vakarų Krante. Teismas nusprendė archeologų tapatybių neviešinti, apsaugant nuo kolegų boikoto. „Jei tai neteisėta - nedarykite to, o jei teisėta - paskelbkite visiems,“ - „National Public Radio“ sakė R. Greenbergas. Oficialiai Izraelio kariuomenė teigia sauganti artefaktus nuo grobstymo, tačiau buvęs Palestinos senienų administracijos vadovas Hamdanas Taha įsitikinęs, kad „Izraelio archeologai elgiasi kaip senienų vagys, kasdami okupuotą žemę, prisidengę anonimiškumo skraiste.“
Remiantis Izraelio statistika, 1967-2007 m. Palestinos teritorijose atlikta daugiau nei 1 tūkst. kasinėjimų, įskaitant virš 300 - Rytų Jeruzalėje. Tad istorinėms vietovėms padaryta milžiniška žala. 2002 m. gegužės 31 d Izraelio pajėgos susprogino VI a. Abudo Šv. Barboros bažnyčią. Svarbią krikščionių piligriminę vietą. Kariai teisinosi jos reikšmės nežinoję ir sugriovę per klaidą. Iškart po to bažnyčia atstatyta. Mažiau pasisekė Hebronui ir istoriniam Nabluso centrui. Šimtai tūkstančių Palestinos archeologinių radinių perkelti į Izraelio muziejus, pvz., mozaikos iš Gazos, antropoidiniai sarkofagai iš Deir Al-Balaho kapinių ir kt. Jie demonstruoti kaip išimtinai Izraelio paveldas įvairiose parodose. Nors tarptautinės konvencijos draudžia „okupacinėms pajėgoms pašalinti bet kokius saugomus istorinius įrodymus ir kultūros paveldą.“ 1992 m. Jeruzalėje gyvenanti archeologė Shulamit Giva kaltino Izraelio archeologiją esant įrankiu sionistų rankose, stengiantis rasti sąsajas tarp senosios Izraelio istorijos ir modernios valstybės buvimo vietos. „Izraelio archeologija prarado savo nepriklausomybę kaip mokslinė disciplina ir tapo politiniu instrumentu, parūpinančiu „šaknis“ naujai valstybei,“ - teigė ji.
Praėjus trims dienoms po 1967 m. Šešių dienų karo, Vakarų Jeruzalės mero Tedžio Kolleko įsaku, Izraelio pajėgos sugriovė XII a. pab. „Maroko kvartalą“ (Maghrebi) siekiant išplėsti siaurą alėją vedančią link Raudų sienos. Dabar tai Vakarų Sienos aikštė. Kvartalas įkurtas didžiojo arabų karvedžio Saladino sūnaus al-Afḍalo ibn Salah ad-Dino. Be 135 namų, nugriauta Bou Medyan zaoula (sufijų ordino įkūrėjo namas), viena iš nedaugelio Saladino laikų Šeicho Eido mečetė, o griaunant nedidelę mečetę greta Burako sienos, taip pavadintos dėl į sieną įkalto žiedo, kur Pranašas Mahometas pririšo į dangų jį nuskraidinusį mitinį gyvūną (Buraką), inžinierius Benas Moshe pasišaipė: „kodėl mečetės nepasiuntus į dangų, kaip kad padarė magiškas žirgas?“ 650 čia gyvenusių palestiniečių išvaryti, tuo tarpu 2 tūkst. žydų, 1948 m. praradusių ten savo nuosavybę, žemės teises atgavo. Bet nei vienam iš 30 tūkst. palestiniečių, 1948 m. išvarytų iš Vakarų Jeruzalės krikščioniškų priemiesčių, neleista sugrįžti. Izraelio būsto ministerija tokį sprendimą argumentavo: „žydai turi teisę bet kur apsigyventi savo Šventajame mieste.“ Bet nutinka ir stebuklų. Buvęs karys Yairas Barakas dalyvaudamas 1967 m. kare pavogė Jeruzalės vakarinės Al Aksos sienos Maroko vartų (al-Mugharabi) raktą. Po 56 metų, gegužės 20 d. jis raktą grąžino palestiniečiams. „Middle East Eye“ siužete Y. Barakas įteikia reliktą šeichui Azzamui Al-Khatibui, Islamo fondų departamento Jeruzalėje generaliniam direktoriui. Dabar Tel Avivo universiteto mokslininkas Y. Barakas apgailestavo dėl savo poelgio ir teigė, jog tai simbolinis gestas, kuris privalo būti tęsiamas Izraelio vyriausybei „grąžinant palestiniečiams jų žemes, teises, pagarbą, nepriklausomybę, laisvę ir saugumą.“
Buvęs Jeruzalės mero pavaduotojas litvakas Meronas Benvinisti itin kritikavo Dovydo bokšto, pagrindinio Jeruzalės senamiesčio muziejaus, šališkumą. „Po Izraelio laikotarpio pateikti tekstai lankytojus informuoja, kad miestą užėmė svetimšaliai. Vadinant juos užsieniečiais įteigiama, kad tik Izraelio žydų pretenzijos Jeruzalei yra svarios. Iš tiesų, Izraelio laikotarpis truko vos 600 metų, bet vėliau sekusios epochos jau pristatomos kaip okupacijų grandinė - Persijos, Bizantijos, Mameliukų, Osmanų, Britų.“ Dar didesnis kuriozas, muziejaus ekspozicijose neminimas žodis „arabas,“ o vienintelis arabiškas vardas kalifo Omaro. „Taip pateikiama iškraipyta, nugalėtojų istorijos versija.“ Rusijai užpuolus Ukrainą, Izraelio kultūrinės institucijos nenutraukė ryšių su Maskva. Pasak leidinio „The Art Newspaper,“ Honkonge įsikūrusi žiniasklaidos bendrovė Red 19TV Limited ir Ermitažo muziejaus fondas Izraelyje toliau vykdo bendrus projektus. Izraelio fondas „įkurtas siekiant puoselėti kultūrinius Izraelio ir Rusijos santykius tiek gerais, tiek blogais laikais, nepaisant polinių konfliktų,“ - sakė jo prezidentas Amiras Kabiri.
Krikščionybė kaip ir islamas Izraelyje yra įkaitai. Pasak leidinio „Jerusalem Post,“ XX a. 8-9 deš. per šalį nuvilnijo atakų prieš bažnyčias banga. Kraštutinės pakraipos Haredi judaizmo (fundamentaliausias ortodoksinis judaizmas) nariai degino bažnyčias arba skaldė bizantines mozaikas. Ješivos studentai nuniokojo Dievo Motinos dangun ėmimo abatiją. Pasak „Al Arabya News,“ 2016 m. tos pačios abatijos sienos išpaišytos smurtą skatinančiais hebrajiškais grafičiais: „žudykite pagonis,“ „mirtis netikintiems krikščionims, Izraelio priešams.“ O kai Pietų Afrikos Respublikos arkivyskupas Desmondas Tutu lankėsi Jeruzalėje (1989), Šv. Jurgio katedros vartai ištepti užrašu: „grįžk namo nešvarus, juodas nacių kiaule.“ Šiandien didžiausią pavojų kitoms religijoms kelia „Lehava“ (liet. liepsna), kraštutinės dešinės partija, raginanti uždrausti Kalėdas, išvaryti palestiniečius, vadinanti krikščionis „vampyrais,“ aukštinanti žydų ekstremistus, Rytų Jeruzalės gatvėse skanduojanti „mirtis arabams“ ir kt. Tad jei remiate vieną okupaciją – remiate jas visas!
