Absoliuti dauguma Lietuvos visuomenės pritaria ir palaiko Ukrainos siekį tapti visateise NATO nare. Suorganizuota „Keliu vėliavą už Ukrainą NATO!“ akcija. Į sostinę atvykusiems svarbiems svečiams norima parodyti daugybę Ukrainos vėliavų ir taip priminti, kad šalis kovoja ne tik už savo, bet ir už visos Europos laisvę.
Kas yra NATO? Karinė valstybių sąjunga, kurios nariai įsipareigoję vienos iš narių užpuolimo atveju ateiti jai į pagalbą. Ukraina kovoja už visų mūsų laisvę, o būtent taip elgiasi valstybės NATO narės – gina ne tik savo, bet ir kitų laisvę.
„Ar Ukraina bus pakviesta? Greičiausiai bus gražių žodžių, sudėtingos diplomatinės kalbos, kurias šalių lyderiai galės paaiškinti grįžę į namus. Bet ne tikras, atviras kvietimas. Tai yra mano prognozė. Tai bus didelė klaida ir mes vėl nesugebėsime atgrasyti Rusijos“, – praėjusią savaitę konferencijoje kalbėjo kadenciją baigusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Reaguodamas į D. Grybauskaitės žodžius, prezidentas Gitanas Nausėda prognozavo, kad Vilniuje Ukraina gaus „labai nemažai“, bet ne tiek, kiek maksimaliai tikisi.
Net jei ir Vilniuje nebus priimtas sprendimas pakviesti Ukrainą į NATO pasibaigus karui, to nederėtų laikyti Lietuvos užsienio politikos fiasko. Visiška nesėkmė ištinka tada, kai tikiesi gauti teigiamą rezultatą. Kai visos aplinkybės yra tarsi tau palankios, bet rezultatas būna žiauriai nuviliantis.
Iki NATO Viršūnių susitikimo viešojoje globalioje informacinėje erdvėje buvo mažai politinių ir diplomatinių signalų, kad Kyjivas gaus tai, ko nori. Sakyčiau, priešingai – būtų labai didelis ir malonus siurprizas, jei Ukrainai būtų pažadėta narystė NATO po karo pabaigos.
Jei sprendimas dėl NATO būtų lietuvių, latvių, estų, lenkų ar čekų rankose, tuomet Vilniuje Ukraina gautų tai, ko nori. Turkija – net ir ta pritaria Ukrainos narystei. Deja, raktų nuo NATO durų spynos šios šalys neturi.
Jos gali bandyti įkalbėti kitas šalis palaikyti jų poziciją, kurti palaikymo aljansus, bet visi šie veiksmai riboti. Net ir galingiausia pasaulio valstybė JAV ne visuomet sugeba kitas šalis įkalbėti, prispausti palaikyti jos poziciją.
Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą kaip viena iš pačių veiksmingiausių poveikio priemonių prieš agresorę nustatytas naftos ir dujų eksporto kainos ribojimas – tarptautinėje rinkoje Maskva negali parduoti naftos barelio už daugiau kaip 60 JAV dolerių.
Kaip sekasi to laikytis? Panašu, kad kreivai. Tarkime, daugiausia gyventojų Žemėje turinti šalis Indija. Iki karo pradžios Indija dėl transportavimo sunkumų beveik neimportavo naftos iš Rusijos.
Praėjusiais metais Indija tapo didžiausia Rusijos naftos pirkėja. Tai dar pusė bėdos. Blogiausia tai, kad vykstant karui Ukrainoje, Indija iš esmės padeda Maskvai išvengti Vakarų sankcijų. Sukontroliuoti, už kokią kainą Indija perka naftą, nei JAV, nei Europos Sąjunga (ES) neturi galimybių.
Pirkdama daug ir pigiai rusiškos naftos, Indija padidino savo naftos perdirbimo gamyklų produkciją ir pelną. Perdirbti naftos produktai įvairių degalų pavidalu legaliai patenka į Europos rinką. Iš Rusiškos naftos gaminamas indiškas dyzelinas, aviacinis kuras keliauja į Europos rinką.
Iki karo pradžios į Europą Indija vidutiniškai eksportuodavo 154 tūkst. dyzelino ir reaktyvinio kuro barelių per dieną. Nuo šių metų vasario 5 dienos, ES visiškai uždraudus Rusijos naftos produktų importą, šis skaičius išaugo iki 200 tūkst. barelių per dieną.
JAV nesėkmingai bandė įtikinti Indijos valdžią atsisakyti šio pelningo biznio. Nepavyko, nes, kaip minėta, komunikacija ir įtikinėjimas turi poveikio ribas.
Aljanse durininkas yra vienas ir pats svarbiausias – JAV. Būtent Vašingtonas užduoda toną, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis gali tapti NATO šalimi nare.
JAV – didžiausias ir svarbiausias karinis, ekonominis ir kitoks Ukrainos partneris kare prieš Rusiją. Vašingtonas teikia milžinišką karinę, žvalgybinę ir ekonominę pagalbą kariaujančiai Ukrainai.
Nepaisant to, reikia pripažinti ir garsiai pasakyti, kad būtent JAV aukšto rango diplomatai ir politikai yra būsimos Ukrainos narystės NATO stabdžiai.
Ukrainos kare su Rusija Vašingtonas vienu metu bando pasiekti du strateginius tikslus. Pirmiausia – neleisti Maskvai pavergti Ukrainos.
Kyjivo pralaimėjimas iš esmės būtų pakeitęs jėgų balansą Europoje. JAV galia ir įtaka senajame žemyne – sumažėjusi, Rusijos prestižas priešingai – išaugęs. Pokarinei tvarkai – tarptautiniuose santykiuose nespręsti ginčių naudojant agresiją – būtų atėjusi pabaiga.
JAV pozicija – už pradėtą karą prieš Ukrainą Rusijos valdovas Pu neturi gauti nieko. Rusija neturėtų įgyti teritorinių laimėjimų, pasiektų po 2022 metų vasario. Panašu, kad Vašingtono tikslas neleisti Rusijai laimėti yra pasiektas.
Daugiau kaip metus trunkantis karas išvargino Kremlių. Rusija nepajėgi ne tik kad užimti visos Ukrainos. Didelis klausimas, ar jai pavyks išlaikyti po 2022 metų vasario 24 dienos okupuotas teritorijas. Pažymėtina, JAV tai pasiekė be tiesioginio karinio įsikišimo.
Antras svarbus, bet Lietuvoje dažnai pražiūrimas, strateginis JAV tikslas – neleisti Rusijai subyrėti. Panašu, kad Vašingtonas pasirinko strategiją sekinti Rusiją iš lėto. Taip, kad agresorė nebegalėtų tęsti savo grobuoniškų tikslų, bet pakankami santūriai, kad Maskvai nekiltų isterija imtis kraštutinės branduolinio ginklo priemonės.
Mobilios raketų sistemos „Himars“ Ukrainą pasiekė tik praėjusių metų vasarą. O tankai „Abrams“ geriausiu atveju į Ukrainą atvyks šių metų rudenį. Viskas po truputį, dozuotai ir iš lėto.
Viešai pasigirstančios idėjos, kad po šio karo geriausia, kas galėtų atsitikti pasauliui, – tai Rusijos subyrėjimas, Vašingtone didelio entuziazmo nesukelia. Į mažus gabalėlius subyrėjusi Rusija keltų daug galvos skausmo JAV ir ES.
Galimą pabėgėlių krizės mastą praleiskime.
JAV netrykšta dideliu noru po Rusijos subyrėjimo lakstyti po visą teritoriją ir gaudyti, kur nukeliavo branduolinis ginklas. Taip pat žymiai paprasčiau ir lengviau kalbėtis su viena Rusija, kuri turi branduolinį ginklą, nei su 4 ar 5 naujomis branduolinėmis valstybėmis.
Be to, didžiausias pavojus, jog subyrėjusi Rusija ne tik de facto, bet ir de jure taptų komunistinės Kinijos vasalu. Visi Sibiro gamtos turtai, kažkokios technologijos dykai atitektų Pekinui, o tai nėra Vašingtono interesas.
Subyrėjus Sovietų Sąjungai, JAV dėjo milžiniškas pastangas, kad branduolinio ginklo, dislokuoto Kazachstane, Baltarusijoje ir Ukrainoje, atsargos atitektų – Maskvai. 1994 metų gruodį Budapešte pasirašytas susitarimas, kuriuo Ukraina įsipareigojo perduoti branduolinį ginklą Rusijai.
Mainais už tai Rusija, Jungtinė Karalystė ir JAV įsipareigojo nenaudoti karinės jėgos ar ekonominės prievartos prieš Ukrainą. Dar daugiau, JAV pasakė, kad karo atveju suteiks Ukrainai saugumo užtikrinimą (angl. assurances).
Praėjusiais metais paaiškėjo, kad assurances is not guarantee. JAV padės kariauti Ukrainai, bet, skirtingai nei NATO atveju, pati į pagalbą neateis. Dabar reikia įdėmiai stebėti, kokius pažadus NATO Viršūnių susitikime gaus Kyjivas.
Pažadai yra komunikacijos dalis. Jie amorfiški, kol nesustiprinami realiais veiksmais. Ukraina savanoriškai sutiko atiduoti savo dispozicijoje turėtą branduolinį ginklą. Šimtu procentų pasakyti negalime, bet didelė tikimybė, kad Rusija nebūtų drįsusi naudoti karinės jėgos prieš branduolinę valstybę.
Branduolinio sulaikymo strategija veikia. Kol kas pasaulis nematė karo tarp branduolinį ginklą turinčių valstybių.
Taip pat yra sukaupusi ir žinių, kaip gaminti branduolinį ginklą, kaip konstruoti balistines raketas, galinčias nunešti tą ginklą į reikiamą vietą. Maskva kartas nuo karto aplinkinius gąsdina panaudosianti tarpžemyninę balistinę raketą „RS-28 Sarmat“.
Ši raketa yra sovietinės tarpžemyninės raketos R-36 išvestinė. Vakaruose R-36 raketa vadinta „Satana“. Raketa sukurta ir gaminta Ukrainos Dnipro mieste.
Ukrainiečių rankos dar turėtų atsiminti, kaip konstruoti tarpžemynines balistines raketas, galinčias nešti branduolinį užtaisą. Jei nepavyks NATO šalių įtikinti atverti Aljanso duris, jei sulaukiamas tik pasiūlymas Ukrainai kariniu požiūriu būti tokiai stipriai, kaip Izraelis, tuomet branduolinio ginklo sukūrimas būtų viena iš saugumo garantijų.
Narystė NATO šalims narėms suteikia saugumo garantijas, branduolinio sulaikymo strategija – taip pat.
