Teigdamas, jog svarbiausia išvengti karinės Vakarų šalių konfrontacijos su Rusija, buvęs JAV valstybės sekretorius išlieka nuoseklus sau pačiam. Jis teikia prioritetą didžiųjų valstybių santykių stabilizavimui, net jei tai pareikalautų nuolaidžiavimo agresoriui. Moraliniai argumentai atsiduria antrame plane, tad ir apie teritorijų perdalijimus kalbama abstrakčiai geografiškai, lyg jose nebūtų žmonių ir jų likimų.
Tiesa, Kissingeris užsimena ir apie tai, jog reikia atkurti status quo ante – sugrįžti į tai, kas buvo anksčiau. Galima manyti, kad jis turi omenyje situaciją iki vasario 24-osios invazijos –apie 7 proc. Ukrainos teritorijos buvo okupuota nuo 2014-ųjų.
Įdomu, kad šie teiginiai iš dalies neprieštarauja Volodymyrui Zelenskiui. Ukrainos prezidentas taip pat tvirtina, kad pirmasis žingsnis politinio sprendimo link turėtų būti okupacinių pajėgų atitraukimas ten, kur jos buvo iki vasario pabaigos. Po to turėtų sekti ilgos derybos dėl likusių Donbaso teritorijų ir Krymo – dėl šių žemių ukrainiečiai taip pat neketina nusileisti.
Čia galbūt ir slypi skirtis su Kissingeriu, kuris veikiausiai ieškotų linijos žemėlapyje, tenkinančios ir Rusijos siekį jėga plėsti teritoriją, ir Ukrainos norą sustabdyti agresorių. Bet tokia „pergalinga“ visoms pusėms riba vargu, ar gali egzistuoti.
Be to, šie svarstymai atskleidžia subtilias diskusijas dėl to, ką iš tikrųjų reiškia viena ar kita sąvoka.
Kasdien viešumoje minimi terminai karas, taika, paliaubos, derybos, pergalė, pralaimėjimas yra tarytum savaime suprantami; tačiau, be detalizuoto turinio, jie gali klaidinti ir vesti prie nesusikalbėjimo.
Pavyzdžiui, klausimas, kada baigsis karas, gali turėti įvairių atsakymų. Ar tai, kas vyko nuo 2014-ųjų iki vasario 24-osios, nebuvo karas? Taip, aukų buvo kur kas mažiau, bet kariniai veiksmai beveik niekada nebuvo sustoję. Jei bus pasiektos trumpalaikės paliaubos, ar tai – karo pabaiga? Be stabilumo, kuris šiandien atrodo tolima perspektyva, konflikto židinių užgesinti nepavyks.
Tas pats ir su pergale ar pralaimėjimu. Ukrainiečiai pagrįstai teigs, kad pergale galima laikyti tik visų Rusijos pajėgų išstūmimą. Antraip nėra jokio pagrindo manyti, jog situacija po vienerių ar kelerių metų nepasikartotų. Dar Šaltojo karo metais įsitikinta Saliami taktikos (https://cepa.org/moscows-salami-tactics/) keliamu pavojumi – pjaustymas mažais griežinėliais atrodo nekeliantis tragedijos, bet galiausiai, žingsnis po žingsnio, nebelieka nieko.
Tokį pavojų suvokia ne tik politiniai lyderiai – net 82 proc. ukrainiečių jokiomis aplinkybėmis nenori vardan taikos susitarimo su Rusija nusileisti atiduodant teritorijas. Suvokiama, kad galutinio pasisotinimo, kaip ir pjaustant saliami, nebus niekada. Tačiau tuo pačiu nėra abejonių, kad tokios pergalės siekis pareikalautų labai daug.
Rusija savo kontroliuojamame informaciniame lauke pergale galėtų paversti tikriausiai bet ką. Visgi atsitraukimas į Ukrainos reikalaujamą atskaitos tašką neatrodo tikėtinas, ką jau kalbėti apie Krymo ateitį. Ypač matant, jog rusų pajėgos, nors ir patirdamos nuostolius, rytinėje Ukrainos dalyje iš lėto stumiasi į priekį.
Dilema aštrės ir Vakarų šalims. Jau dabar sluoksniuojasi dvi mąstymo kryptys. Vienoje gretoje tie, kurie prioritetu mato ugnies nutraukimą. Tikslas – kilnus, tačiau, atsietas nuo platesnės perspektyvos, tampa sunkiai įgyvendinamas ir mažai praktiškas. Net ir trumpam nutilus pabūklams to savaime nepakaktų ilgalaikiam stabilumui užtikrinti – okupacinės pajėgos liktų naujai užimtose teritorijose, kurias ilgainiui veikiausiai sieks išplėsti; ukrainiečiai nesusitaikys su jų praradimu, ypač regėdami galimybę kontratakuoti.
Nuo 2014-ųjų metų, vykstant kur kas mažesnio intensyvumo kariniams veiksmams, paliaubos buvo sutartos keliolika kartų. Bet realybe jos nevirsdavo. Ar paliaubomis galima vadinti paliaubas, jei dėl jų reikia tartis vėl, vėl ir vėl?
Kitoje stovykloje – kalbantieji griežčiau. JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas pareiškė, jog svarbu susilpninti Rusiją tiek, kad ji nebekeltų grėsmės nei Ukrainai, nei kaimynėms.
Tai pareikalautų kompleksiškų priemonių, kurios iš dalies įgyvendinamos – nuo karinės ir humanitarinės paramos Ukrainai iki sankcijų Rusijai ilgalaikio tęstinumo. Kitaip tariant, spaudimas Rusijai negali mažėti, kol nėra pasiekiami Ukrainos keliami gynybiniai tikslai. Šių sprendimų variklis – stipri Vakarų šalių politinė valia. Jos šiuo metu lyg ir pakanka, bet ilgainiui auganti infliacija, sankcijų nuovargis ir kiti veiksniai kiš vis daugiau pagalių į ratus. O ir galutiniai rezultatai – tolimi.
O tuomet ir vėl teks grįžti prie sąvokų apibrėžimo.
