KGB šešėliai Vilniuje: 11 britų specialistų supo 25 agentai

Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta istoriko ir politiko Arvydo Anušausko nauja knyga „KGB. Visiškai slaptai“. Supažindiname su keliomis knygos ištraukomis.

„Kiekviename Rytų Europos mieste yra pastatų, kurių vietos gyventojai kažkada vengdavo kaip išmanydami. Tokių statinių yra Vilniuje ir Kaune, Rygoje ir Taline, Maskvoje ir Kijeve... Visur, kur tik komunistinės valstybės siekė kontroliuoti ne tik žmonių poelgius, bet ir kasdienį gyvenimą. Ir visada buvo žmonių, kurie nenorėjo gyventi už geležinės uždangos, nedarė kompromisų su komunistine valdžia, arba tokių, kurie buvo išstumti į užribį dėl juos pačius ar jų artimuosius palietusio raudonojo teroro. Jiems tramdyti komunistų partijos naudojo visą valstybės administracinę galią, o kai to nepakakdavo – slaptąsias tarnybas. Iki šiol KGB daugeliui asocijuojasi su represijomis ir psichiatrine prievarta, kankinimais ir šantažu, užsakytomis žmogžudystėmis ir laiškų liustracija, masiniu agentų verbavimu ir slepiamomis politinių kalinių kapinėmis. Tačiau ar viską žinome?

KGB parodose

Sovietų Sąjungos teritorijoje ar už jos ribų vykę tarptautiniai seminarai, simpoziumai, parodos, festivaliai turėjo būti panaudoti žvalgybiniams uždaviniams spręsti. Sovietų Sąjunga nebuvo visiškai uždara ir 1965 m. įsileido apie du tūkstančius užsienio specialistų, o 1971 m. jų skaičius išaugo iki 17 tūkstančių žmonių. Pavyzdžiui, Vilniuje 1972 m., vykstant kserografinių kopijavimo mašinų parodai, britų specialistai buvo apgyvendinti „Neringos“ viešbutyje (su telefono ir patalpų pasiklausymu, slapta kambarių apžiūra), jų sekimui sudaryta KGB 2-osios valdybos devynių žmonių operatyvinė grupė, per parodų rūmų direkciją buvo „legenduotas“ operatyvinio darbuotojo darbas parodoje, organizuotas išorinis sekimas ir jų korespondencijos kontrolė. Vienuolika britų specialistų buvo apsupti 25 agentų, kurie buvo ne tik vietiniai, bet ir iš Maskvos, Kaliningrado ir Estijos. Buvo ieškoma kompromituojančios medžiagos. Užfiksuota, kad komercinis direktorius Džonas Mejeris ir jo asistentė Marija Stankevič „vienas kitam neabejingi, tačiau intymių ryšių neužfiksuota“. KGB darbuotojus sudomino M. Stankevič rankinės turinys, tačiau moteris nesiskyrė su ja, todėl turinio nepavyko apžiūrėti.

Kitas britas, komercijos direktoriaus padėjėjas Eddis Trendelas, KGB specialistų vertinimu, neblaivus praranda kontrolę ir „Neringos“ kavinėje greitai susipažįsta su „lengvo elgesio moterimis“, o iš jo numerio buvo išvesta Vilniaus universiteto „studentė neakivaizdininkė“ Svetlana Donec“. Slapta tikrinant kambarius buvo nufotografuoti britų užrašai ir rasti adresai. KGB specialistai padarė išvadą, kad tokių parodų rengimas Vilniuje nėra pateisinamas, nes naudos jokios negaunama, visos įstaigos jau nusipirkusios jų techniką, o britai renka informaciją apie elektrografinės technikos vystymą Vilniuje ir savo parodas naudoja reklamai, tuo darydami „ideologinę žalą“.

8-ojo dešimtmečio pradžioje nuo išimtinai kontržvalgybinio parodų aptarnavimo (siekiant slapta ką nors užverbuoti ar gauti reikalingos informacijos) pereita prie bendro darbo su politinio sekimo atstovais ieškant vadinamųjų „ideologinių diversijų“. Ką tai reiškė? Gal parodos dalyviams bus dalijama informacija propagandiniais tikslais, gal kas mėgins žodžiu perduoti sovietinei santvarkai nepalankią informaciją?.. Tuomet parodose nuolat budintys KGB atsargos karininkai ir vertėjai (!) turėjo perimti ar iš užsieniečių gauti perduotą „priešišką“ informaciją.

Kadangi 9-ojo dešimtmečio pradžia buvo „Solidarumo“ profsąjungų Lenkijoje pakilimo metai, ypač buvo stebimi užsieniečiai, kurie mėgino sužinoti apie lenkiškų įvykių atgarsius Lietuvoje. Tai buvo akivaizdu organizuojant parodą „Ultragarsas-81“ 1981 m. rudenį, kuriai skirtas itin didelis dėmesys: į parodų rūmų direkciją paskirti 4 KGB darbuotojai, 19 agentų ir 15 patikimų asmenų. Užsieniečius ir sekė, ir pasiklausydavo jų pokalbių, ir slapta buvo iškratomi jų kambariai viešbutyje. Taip atlikus 11 slaptų kratų buvo nufotografuota Japonijos, VFR, Suomijos, Švedijos, Belgijos, Prancūzijos, Austrijos ir Olandijos 26-ių ultragarsinės diagnostikos prietaisų techninė dokumentacija. Užfiksuotas kiekvienas pasisakymas apie „Solidarumą“, ypač tų užsienio firmų atstovų, kurie buvo kažkada emigravę iš Lenkijos. Jų prognozių, kad, krentant SSRS gyvenimo lygiui, greitai bus sulaukta tokių pat įvykių kaip ir Lenkijoje, KGB neįvertino.

KGB prieš matematikus

Vilniuje vykstant tarptautinėms konferencijoms ir simpoziumams KGB vystė ne mažiau aktyvią veiklą, nes lankydavosi pasaulinio lygio mokslininkai arba asmenys, dėl kitų priežasčių tapę susidomėjimo subjektais. Štai 1981 m. pavasarį vykstančiame SSRS–JAV simpoziume apie saulės aktyvumo įtaką klimatui devynis amerikiečius sekė ne mažesnė agentų ir darbuotojų komanda. Slaptų kratų metu buvo nufotografuoti visi pranešimai, referatai, rankraščiai, kompiuteriniai duomenys ir kt. Jiems neleista vykti į Ignalinos ir Alytaus rajonus, imti medžių pavyzdžių, nes taip „gautų žvalgybinės informacijos“.

Simpoziume buvęs garsus amerikiečių klimatologas, Nacionalinės mokslų akademijos Vašingtone Poliarinio regiono ir klimato pokyčių komiteto vadovas Johnas Murray Mitchelas (1928–1990) buvo įvertintas kaip klimatinio ginklo kūrimo specialistas, 1967 m. dalyvavęs Pentagono bandymuose Vietname sukeliant dirbtines liūtis kovinių veiksmų metu. Į 1985 m. Vilniaus universitete vykusią tikimybių teorijos ir matematinės statistikos konferenciją mesti 25 agentai (16 agentų atvyko iš Sovietų Sąjungos respublikų) ir 12 patikimų asmenų, t. y. dešimtadalis visų dalyvių turėjo teikti informaciją KGB.

Žymus matematikas agentas „Gintaras“ pateikė informacijos apie garsaus amerikiečio matematiko Gopinatho Kallianpuro, olandų matematiko Van Cvet, vengro matematiko Matthias Arato, japonų profesorių L. Okabe ir Gisiro Maruyamos (1916–1986) bei kitų mokslininkų pranešimus. Apie krušos prognozes skaitytas tarptautinės „Bernoulli“ bendrijos viceprezidentės Elizabeth Skott pranešimas įvertintas kaip turintis karinę reikšmę. Agentas „Dominykas“ pranešė apie perspektyvaus skaičiavimo technikos specialisto, Gannono universiteto (JAV) profesoriaus K. Kliorio pasisakymus. KGB sau prisiskyrė nuopelnus, kad iškiliausiems pasaulio matematikams, tokiems kaip Kembridžo universiteto profesorius Davidas Kendallas ar vokietis, Paryžiaus V universiteto profesorius Klausas Krickebergas (KGB dokumentuose jis paverstas „prancūzu“) per agentūrą, patikimus asmenis ir panaudojant kitas galimybes padarytas teigiamas poveikis (nebuvo „negatyvių politinių pasireiškimų“).

Milijonas už solistą

Kai bene pirmą kartą didesnė lietuvių grupė (ir „Nemuno“ ansamblis, dalininkas K. Morkūnas, solistai Vaclovas Sondeckis, Virgilijus Noreika ir kt.) išleista su sovietine delegacija į tarptautinę parodą EXPO-67 Monrealyje, išeivijoje dar nebuvo vieningos nuomonės dėl santykių palaikymo su sovietinės Lietuvos atstovais. Net jei tai būtų tik menininkai. Vieni tokius ryšius sveikino, kiti smerkė. Vieni tikėjosi šiuos ryšius panaudoti stiprinant išeivijos įtaką žymesniems menininkams, mokslininkams, taip didinant tautinį sąmoningumą okupuotoje Lietuvoje.

Kiti tokius ryšius smerkė dėl gilinamo išeivijos susiskaldymo šiuo klausimu, o gal ir dėl galimos įtakos Lietuvos okupacijos nepripažinimo bylai. Tačiau KGB turėjo savo tikslus ir pirmiausia fiksavo išvykusių lietuvių elgesį stebėjimu. KGB pirmininką J. Petkevičių pasiekė žinia, kad vienam iš lietuvių solistų buvo pasiūlytas vienas milijonas dolerių, o kai šis atsisakė, „nacionalistai pasiūlė jam dovaną – automobilį „Volga“. Na, kiek čia esama tikrų faktų, kiek gandų (KGB fiksavo ir gandus), galima tik spėlioti, nes abu solistai į sovietinę Lietuvą sugrįžo.

Slaptas L. Brežnevo įsakas

Dar 1960 m. gruodžio 1 d. Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios tarybos prezidiumas, vadovaujamas L. Brežnevo, remdamasis KGB pirmininko A. Šelepino siūlymu, priėmė slaptą nutarimą, kuriuo numatė, karo atveju, sulaikyti ir patalpinti į lagerius asmenis, „keliančius pavojų valstybei“. Jie turėjo būti kalinami tol, kol vyktų karas. Tarp tokių kalinių turėjo atsidurti „buvę kapitalistinių valstybių agentai ir oficialūs bendradarbiai“, „įtariami šnipinėjimu, diversijomis ir teroru kapitalistinių valstybių žvalgybų naudai“, „buvę aktyvūs nacionalistinio pogrindžio dalyviai Ukrainoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Baltarusijoje, Čečėnijoje–Ingušijoje“, „buvę vadovai ir aktyvūs dalyviai, nacionalistinių ir karinių-fašistinių organizacijų nariai Ukrainoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Estijoje karo ir pokario laikotarpiu“, „buvę vadovai antisovietinių organizacijų“, „vokiečių kariuomenės baudėjų daliniuose užėmę vadovaujančias pareigas“, bažnytinių ir sektantiškų organizacijų vadovai ir autoritetai, kurių „dogmatika yra antisovietinio kryptingumo“.

Visi turėjo būti įkalinti pagal KGB nutarimus ir prokurorų sankcijas. Nutarimo autorių nė kiek netrikdė tai, kad absoliuti dauguma šių žmonių jau buvo praėję stalininio Gulago lagerius ir savo bausmes atlikę. Vien tik Lietuvoje anuo metu tokių žmonių, kuriems galėjo būti pritaikyti šie KGB suformuluoti kriterijai, buvo daugiau kaip 20 tūkstančių.