Tas kelia nuostabą, turint galvoje, kad klausimus užduoda Vladimiras Laučius, kuris yra neabejotinai pagarbos vertas autorius ir vienas iš nedaugelio aktyviai pasisakančių dešiniųjų intelektualų.
Jam atrodo, trumpai tariant, kad „būti savimi“ reiškia bestuburį ir neįpareigojantį vegetavimą ant sofos, priešais televizorių plempiant alų. Tame „buvime“ nėra ir negali būti nė kalbos apie jokias aukštesnes aspiracijas; galime kalbėti tik apie patogų buvimą savo komforto zonoje ir vengimą judėti pirmyn („aš geras toks, koks esu, ir ką?“). „Buvimas savimi“ tipinio konservatoriaus pasaulėjautoje taip pat eina koja kojon su kažkokių neaiškių „teisių“ reikalavimu ir pareigų (taip ir nepatikslinama kam: tėvams, tautai, tėvynei, bažnyčiai?) kratymusi.
„Būk savimi!“ jokiu būdu nereiškia „tu būsi geras ir nieko neveikdamas“ (trumpai tariant, nekeldamas sau jokių siekių) ir, tuo labiau, tai nėra joks kvietimas vengti tobulėti, lavintis ir mokytis. Iš tikro, tas šūkis „Būk savimi!" yra skatinimas nepasiduoti niveliavimui, kvietimas nebijoti išsiskirti iš masės. (Čia verta stabtelėti ir pastebėti, kad „gryno kraujo“ aukojimo akcijas skelbia, t.y., siekia tautinio-idėjiško-etninio grynumo bei vienodumo (!) būtent tautinis jaunimas. „Rusai lauk!“ skanduoja tautinis jaunimas. Į politinę areną su šūkiais „be juodų, žydrų ir taboro čigonų“ išeina ir vėl tautinis jaunimas, o štai apokaliptinius perspėjimus ir egzegezes apie visus siekiantį suvienodinti „šliaužiantį liberalų totalitarizmą“ skelbia ne kažkoks traktorininkas Petras, o politinės filosofijos dėstytojas Alvydas Jokubaitis, kurio pažiūras galima apibendrinti kaip išskirtinai tautiškai-dešiniąsias. Paradoksas, ne kitaip.)
Be jokios abejonės, bendraudami savoje referentinėje grupėje visuomet jaučiamės esą visiškai „normalūs“. Problema yra ne siekis būti „normaliu“ ir su kažkuo turėti bendrą vardiklį, bet tai, kad daugumai žmonių ta savijauta pati savaime pavirsta vieninteliu tikslu; nesvarbu, kad tai gali būti netgi fiziškai neįmanoma.
Puikiu pavyzdžiu gali būti reklama. Su ja susiduriame kiekvieną mielą dieną ir tai yra nepaprastai galinga šviečiamoji jėga. Kaip pastebi Jeanas Kilbourne'as, vien JAV reklamos verslo apyvarta siekia maždaug 250 mlrd. dolerių per metus. Tipinis Vakarų pasaulio gyventojas susiduria su maždaug 3000 reklamų per dieną ir praleis 2 savo gyvenimo metus žiūrėdamas vien TV reklamas. Dar kartą pabrėžiu, vien reklamas.
Pavyzdžiui, dėl reklamos moterys nepaprastai anksti sužino, kad jų krūtys niekada nebus pakankamai geros. Sena, bet nepraradusi aktualumo „Dep“ plaukų modeliavimo priemonių reklama skelbė:
Apibendrinus, ši reklama sako, kad neįmanoma, jog moters krūtys tiesiog atrodytų gerai tokios, kokios jos yra, o mergaitės šitą žinutę gauna nepaprastai jaunos. (Kitos įvairios reklamos sako, kad jos – moterys – taip pat turi būti neįmanomai gražios, karštos, seksualios ir... neįtikėtinai liesos. Dar daugiau, tos reklamos kartu siunčia žinutę, kad moterims nepavyks. Jos tiesiog iš anksto pasmerktos nesėkmei. Netgi meilė paverčiama įrankiu reklamos industrijoje: „jei tavęs dar nemyli, reiškia neperki mūsų produkcijos, nesi pakankamai graži ir apskritai esi nevykėlė“.)
Kad ir kokia tai būtų nuvalkiota klišė, bet „Būk savimi!“ vartotinas ir suprastinas būtent tokiame kontekste, kai keliami siekiai neatitinka asmens galimybių juos įgyvendinti, arba jų įgyvendinimas kainuotų paprasčiausiai per brangiai. Kodėl negali būti gražios paprasčiausios natūralios į medicininius normatyvus telpančios moters krūtys? Kodėl graži moteris turi būti tik pasidariusi brazilišką depiliaciją? O kalbant plačiau, kodėl vieniša mama būtinai turi būti asociali? Kodėl ji negali būti tiesiog vieniša mama ir nejausti prievolės būtinai susirasti vyrą, kad nebūtų laikoma asocialia? Kuo blogas lenko ar ruso kraujas? Ar jis turi tapti lietuviu, kad jo kraujas būtų „geras“?
Nėra intelektualiai sąžininga pasistatyti baidyklę, o po to ją su malonumu mušti kalbant apie „buvimą savimi“, bet iš tikro turint omenyje visai ką kitą. To buvimo savimi mums mažiausiai reikia gąsdintis, ypač turint galvoje pastarojo meto konservatorių „šeimos politiką“ bei svarstymus apie „korius, kurių medus ne toks geras“ (panašiai teigė vienas nedidelio proto meškiukas Mikė: „Aš supratau, Knysliuk. Čia neteisingos bitės, jos neša neteisingą medų.“). Lietuvoje ne žmonių noras būti savimi yra problema, o tai, kad (vis dar) gyvename sistemoje, kurios tikslas – visus jos dalyvius „normalizuoti“, sukišti kiekvieną būtį į valstybinę-bažnytinę-vertybinę-tautinę Prokrusto lovą, o kaimenės ganytojai dar teikiasi maloningai priminti: „nereikalaukite daugiau, negu jums nustatyta“. Žodžiu, nedūgzkite, neteisingos bitės. Viskas jums bus nustatyta teisingai.
Svarbiausia – nebūti savimi. Reikia būti teisingomis bitėmis.