Praėjusią savaitę praleidau Lietuvoje – šalyje, kuri 1990 m. kovo 11 d. pirmoji paskelbė nepriklausomybę nuo TSSR ir jau prieš aštuonerius metus tapo Europos Sąjungos ir NATO nare.
Vykau pažiūrėti, ko per 22-ejus nepriklausomybės metus pasiekė maža Baltijos respublika su 3,7 mln. gyventojų. Galiu pasakyti, kad mano įspūdžiai dvejopi, įspūdžiai apie minimumą ir maksimumą – minimumą, žemiau kurio negali nusileisti šiuolaikinė demokratija, ir maksimumą, aukščiau kurio sunku pakilti.
Iš pradžių svarbiausia – Lietuvoje malonu gyventi, kur kas maloniau, nei Rusijoje.
Tai normali, švarutėlė Europos valstybė. Išpuoselėtas Vilnius, gyvenvietės kur kas labiau pasiturinčios už rusiškas, su gražiais gėlynais, be klaikių rusiškų tvorų (apskritai šalis galima klasifikuoti pagal tai, ar jose yra tvoros, ar ne), apdirbti laukai (normalios žemės reformos rezultatas). Normalus politinis gyvenimas – jau pamiršti pokalbiai apie tai, kas už ką balsuos parlamento rinkimuose ir kodėl valdančioji koalicija žlugs rinkimuose rugsėjį.
Lietuva be jokios naftos aplenkė Rusiją pagal BVP vienam gyventojui: 46 585,10 litais, lyginant su Rusijos 41 104 litais (487 435,82 rubliais). Lietuva – viena iš greičiausiai besivystančių Europos valstybių, ji beveik padvigubino BVP nuo 2000 m. Tiesa, krizė sudavė jai labai skaudų smūgį – BVP sumažėjo 15 proc., valdantieji socialdemokratai (kurie įsigudrino rugpjūtį prieš krizę padidinti pensijas) pralaimėjo rinkimus. Į valdžią atėję konservatoriai likvidavo biudžeto deficitą ir vėl užtikrino rekordinį ES ekonomikos gerėjimą. Kadangi taip padarė, sumažindami pensijas ir valstybės tarnautojų atlyginimus, rinkimus rugsėjį jie pralaimės.
Korupcija gana nedidelė. Pavyzdžiui, važiuoju per miestą, o mano geras draugas žurnalistas Ramūnas Bogdanas rodo į viešbutį ir pasakoja, kad kažkada pats prezidentas Algirdas Brazauskas išbraukė jį iš privatizuojamų objektų sąrašo, o jį privatizavo šio viešbučio bufetininkė, kuri buvo A. Brazausko meilužė.
Na, negerai, tačiau Italijoje būna ir prasčiau, o mums su savo kooperatyvu „Ežeras“ apskritai geriau patylėti.
Žodžiu, nedidelė, demokratinė, nebe varginga visuomenė. Nematyti pasibjaurėtino, į akis krentančio susiskirstymo į superturtingus ir vargšus, kaip Rusijoje. Lietuvos ministro pirmininko kabinetas kuklesnis, negu Rusijos departamento viršininko, užtai kokybiškesnis maistas (tiek restorane, tiek parduotuvėje), normalia, daugumai, ne vien elitui, prieinama kaina.
Dabar kalbėsime konkrečiau.
***
Bendraudama su Sąjūdžio lyderiu, pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vadovu Vytautu Landsbergiu paklausiau: „Kokie jūsų pirmieji prisiminimai apie rusus?“ Jis atsakė: „Man aštuoneri, kartą brolis čiumpa už rankos ir klausia: „Nori, mongolus parodysiu?“ Vedasi į lauką, ten – tankas, o iš liuko iškišęs galvą mongolas, jam ant galvos – kepurė su žvaigžde.“ Paklausiau: „O pirmas prisiminimas apie karą?“ Atsakė: „Nemunu plaukiantys raudonarmiečių kūnai.“ Kodėl jie plaukė. Juos ne vokiečiai kovoje nužudė, ne sukilę lietuviai, tiesiog atėjo vokiečiai, reikėjo susprogdinti tiltą per Nemuną, juo vis dar traukėsi Raudonoji armija, tad tiltą susprogdino kartu su kareiviais. Štai tokia armija, sprogdinanti tiltą kartu su savo kareiviais.
Lietuvos valstiečiai išeina į miškus. Juos medžioja. Miškuose gausu partizanų, juos žudo, kūnus guldo kaimuose prie bažnyčių, moterys vaikšto tarp lavonų, ieško savo sūnų, tik ieškoti reikia atsargiai. Ji ieško, rado, tačiau negalima išsiduoti, kad čia – jos sūnus, nes tada suims visą šeimą. Lavonus tam ir suguldė – tai pasąla verkiantiems tėvams.
Partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo stipriausias, lyginant su Latvija ir Estija, būtent dėl šios priežasties rusai į Lietuvą beveik nesikėlė.
90-ojo dešimtmečio pabaigoje ši tauta atsibunda, užgimsta Sąjūdis. 1990 kovo 11 d. Lietuvos deputatų taryba priėmė sprendimą, kuris visiškai atitiko Stalino konstituciją, išstoti iš TSSR.
Atsakydami (į šį žingsnį) prie Vilniaus televizijos bokšto pasirodo tankai. Prie Televizijos bokšto – žmonės, prie parlamento – žmonės, palikuonys tų, kurie mirė prie Laptevų jūros, tų, kurie išėjo į miškus, 13 lavonų, išsigandęs M. Gorbačiovas, V. Landsbergis laimėjo, o Juozas Urbšys, – paskutinis likęs gyvas ikikarinės Antano Smetonos vyriausybės ministras, tas pats užsienio reikalų ministras, kuriam 1940 m. birželio 14 d. pateikė žeminantį, neįgyvendinamą ultimatumą, tas pats J. Urbšys, sėdėjęs kalėjime, dirbęs pirtyje, – savo gyvenimo saulėlydyje jis mato laisvą Lietuvą. Manau, jis mirė būdamas laimingas. Blogio imperija žlugo. Laimėjo Luke‘as Skywalkeris (filmo „Žvaigždžių karai“ personažas – DELFI).
***
2004 m. Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, o Rusijoje į valdžią atėjo Vladimiras Putinas su savo svajonėmis apie dujų „Blitzkriegą“ ir energetinį ginklą, kuris parklupdys ant kelių Europą. Esant valdžioje Stalinui, pirmasis smūgis teko Baltijos šalims, o valdant V. Putinui, pirmąja auka energetiniame kare tapo Baltija. Skirtumas toks, kad Putinas – ne Stalinas, dujos – ne tankas, o Lietuvos nepavyko įveikti.
Viskas prasideda nuo Mažeikių naftos gamyklos, kurią po „Jukos“ parduoda ne „Rosneft“, o Lenkijos „Orlen“ todėl, kad lenkai pasiūlė nemažą kainą. Iš karto sugenda naftotiekis „Družba“ (liet. „draugystė“), kuriuo tiekiama nafta į naftos gamyklą. Pasitaiko. Pardavė lenkams, ir nutrūko draugystė.
Maždaug tuo laiku, kai premjeras buvo A. Brazauskas, už komišką sumą – apie 50 mln. dolerių (137 mln. Lt) įmonei „Gazprom“ parduoda „Lietuvos dujas“, o A. Brazauskas Seime prisiekia, kad Lietuva taip amžiams užsitikrins pigias dujas. Įdomus sutapimas – iš karto po pardavimo artimas Brazauskų šeimos draugas, „LUKoil Baltijos“ vadovas dovanoja bufetininkei, kuri tuo metu jau tapusi A. Brazausko žmona, vėl minimo viešbučio akcijas. Visiškai atsitiktinis sutapimas. Vieni pigiai įsigijo „Lietuvos dujas“, kiti padovanojo viešbutį.
Ką daro 2009 m. į valdžią atėję konservatoriai? Pradeda statyti suskystintų dujų terminalą. Visiškai atsitiktinai teisę statyti terminalą gauna trąšų ir pramoninių chemijos prekių gamykla „Achema“, kuri pati dujas savo gamybai gauna iš Rusijos. Po šito ji gauna dujoms nuolaidą, ir „Achema“ – vėl visiškai atsitiktinai – atsisako statyti terminalą. Visiškas atsitiktinumas.
Įdomiausia istorija – energetikos srityje. Lietuva tiek skubėjo į Europos Sąjungą, kad Europos biurokratų reikalavimu, uždarė Ignalinos AE (ši buvo Černobylio elektrinės tipo), taip ir atstatė flangą Putino smūgiui. Beje, konkursą statyti branduolinių atliekų saugyklą Ignalinos AE laimėjo Prancūzijos įmonė „Nukem“, o tada ją visiškai atsitiktinai nupirko „Rosatom“. Sutapimas – pinigus „Nukem“ gavo, o saugyklos iki šiol nėra.
Kai paaiškėjo, kad dalis Lietuvos elektros energijos visiškai priklauso nuo Rusijos, šalis nusprendė statyti naują AE (nebe Černobylio tipo), nes jau yra AE statyboms reikalinga infrastruktūra. Gryniausias atsitiktinumas – V. Putinas irgi sugalvojo netoliese statyti dvi elektrines – Kaliningrade ir Baltarusijoje. Visiškas atsitiktinumas – Lietuvoje staiga kilo galingas žaliųjų judėjimas, kategoriškai prieštaraujantis AE statyboms Lietuvos. Suprantama, lietuviai nieko negali padaryti dėl AE statybų Kaliningrade ir Baltarusijoje. Štai toks labai taiklus žaliųjų judėjimas, atsirenkantis taikinius.
„Įsivaizduoji, – sako man žurnalistas Ramūnas Bogdanas. – Kai susitarėme dėl statybų su Pietų Korėja, V. Putinas nuvyko į Pietų Korėją, ir praėjus porai savaičių po vizito, Pietų Korėja atsisakė statybų projekto. Visiškai atsitiktinai.“
Rusijos išorinė ekonominė politika įdomi tuo, kad Maskva visada siekia naudos kažkieno nuostolių sąskaita. Rezultatas būna abiejų šalių nuostoliai. Mažeikiai gabena naftą jūra, suskystintų dujų terminalas bus pastatytas po dvejų metų. Su AE sudėtingiau. Nėra garantijų, kad ją pastatys – juk tai ne komercinis projektas. AE stato, kaip Manerheimo liniją (Karelijos sąsmaukoje tarpukariu Suomijos pastatyti kariniai įtvirtinimai, skirti apsisaugoti nuo grėsmės iš TSRS – DELFI). Kartais būtina pastatyti Manerheimo liniją, tačiau bankai šitokios veiklos nefinansuoja, o nesant aiškios komercinės paskirties projekte bei esant būtinybei, kad projekte dalyvautų ir kitos Baltijos šalys, V. Putinui suteikiamos plačiausios galimybės atlikti jo mėgstamą išorės politikos manevrą, kuris vadinasi „nei pats valgau, nei kitam duodu“.
Kaligula sakė: „Tegu nekenčia, svarbiausia – kad bijotų.“ Bėda, kad dėl V. Putino politikos Maskvos nekenčia, bet nebijo. Lietuva netenka pinigų, o Rusija – rinkų. Abi šalys patiria nuostolių. Vietoje rinkos – sekinamas energetinis karas, o po šio attrition war (liet. „sekinamas karas“) Lietuva patiria didžiulių nuostolių. Matuojant sėkmę nugaišusiomis kaimyno karvėmis, sėkmė – Putino pusėje.
Labiausiai stebina tai, kad vykstant šiam akivaizdžiam karui prieš Lietuvą, ne mažiau akivaizdi sėkmė lydi partijas ir politikus, kuriuos yra pagrindo įtarti ryšiais su Rusija.
Nenoriu teigti, kad V. Uspaskichas ir R. Paksas – Kremliaus agentai, bet, kaip kandžiai tarstelėjo žurnalo „Valstybė“ leidėjas Eduardas Eigirdas, kažkaip įdomiai kuriama Lietuvos politika – su Rusija nesusiję oligarchai į politiką nelenda, o su ja (su Rusija – DELFI) susiję – lenda.
Ne ne, aš suprantu, tai ir yra demokratija – pralaimėjai, išeik. Bet man kažkodėl atrodo, kad tie, kurie 1991 m. sausio 13 d. žuvo po rusų tankais, vargu ar apdžiaugtų sužinoję, kad mirė už A. Brazauską, R. Paksą ir V. Uspaskichą.
***
Iki šiol kalbėjau apie politiką, tačiau visuotinės rinkimų teisės ir dabartinių europinių standartų privalumai ir trūkumai dar aiškiau matyti ekonomikoje. Čia irgi yra minimumas, žemiau kurio Europos valstybė negali nusileisti (minimumas geresnis, negu Rusijoje), tačiau yra ir lubos.
Lietuvoje lankiausi keliose aukštų technologijų bendrovėse. Viena iš jų – „Ekspla“ įsteigta iširus buvusiam Vilniaus fizikos institutui. Šiuo metu ji tiekia į universitetus ir laboratorijas apie 90 proc. pikosekundinių lazerių moksliniams tyrimams. Kalbėdamasi su direktoriumi Andrejumi Michalovu (vienu iš kompanijos įkūrėjų) ir jo kolega – direktoriumi Michailu Grišinu (kuris gana neseniai persikėlė iš Rusijos į Vilnių), uždaviau jiems paprasčiausią klausimą – kodėl tokių, kaip jūs, nėra Rusijoje.
Devinto dešimtmečio pabaigoje tarybiniai lazeriai mažai kuo nusileido amerikietiškiesiems. Buvo tikrai unikalių technologijų, buvo programa „Terra“ (mūsų žvaigždžių karų analogas, kai lazeriu iš Žemės turėjo būti numušamos raketos, šių lazerių galingumą matuodavo megavatais, su jais dirbo elektrinės). Kodėl mažam Vilniaus fizikos institutui pavyko tai, kas nepavyko Valstybiniam optikos institutui ar Rusijos mokslų akademijos P. Lebedevo Fizikos institutui?
Gana ilgai aptarinėjome šią problemą, galiausiai paaiškėjo, kad neteisingai suformulavau klausimą. Rusijoje buvo įkurta daug įmonių, tiesiog jos visos išvyko iš Rusijos. O „Ekspla“ liko Lietuvoje (be to, kaip matyti iš mano pašnekovų pavardžių, ne visi jos darbuotojai yra lietuviai).
Suprantama. Į ją (į Lietuvą – DELFI) neatėjo Federalinės saugumo tarnybos darbuotojai šaukdami: „jūs parduodate Tėvynę“, jos nepurtė mokesčių inspekcija, Vilniaus gatvėse nėra švyturėlių, šiame žaliame, dažnai besišypsančiame mieste gera gyventi. Rusiškos įmonės buvo, bet išvyko. Lietuviškos liko.
Panašaus atsakymo sulaukiau iš profesoriaus Vlado Bumelio, tarybinio interferono išradėjo, kuris pasitelkęs instituto bazę įkūrė dvi farmacijos įmones, seniai veikiančias genoinžinerinių vaistų rinkoje pagal europietiškus standartus ir parduotas pasaulio farmacijos gigantams.
Rusijoje buvo ne prastesnių už V. Bumelį genų inžinerijos srities specialistų, dabar visi dirba užsienyje. O klestinčioms farmacijos įmonėms eurostandartų nereikia.
Viskas, ką išvardinau, be abejonės, yra pliusas. Yra lygis, žemiau kurio demokratija nenusileidžia.
Yra kita problema. Įmonėje „Baltic Optical Disks“ (taip pat gana gerai besilaikanti technologijų įmonė, kuri gamina apie 50 mln. universaliųjų skaitmeninių diskų (DVD), kurių kaina 20 proc. mažesnė už vidutinišką europietišką kainą) paklausiau vadybininko: „Koks jūsų esminis konkurencinis pranašumas?“ Nuskambėjo tvirtas atsakymas – atlyginimas. Todėl, kad vidutinis surinkėjo atlyginimas – 1 000 litų, mažiau, nei 500 dolerių. iš tiesų nedidelis.
Lietuvoje šios taisyklės nesilaikoma. Lietuvoje mokesčiai nėra maži, jie maži Europos Sąjungai. Tačiau mažiausi mokesčiai Europos Sąjungoje – kaip geriausias karininkas Gestape. Taisyklės Lietuvoje ne tokios jau paprastos (tiesa, gerokai paprastesnės, nei Rusijoje).
Dar viena strateginė problema – eurobiurokratija. Žinoma, būtent įstojimas į ES ir NATO apsaugojo Lietuvą nuo nemalonumų, kurie ištiko Gruziją, sustiprėjus V. Putinui, tačiau ES biurokratų logika tamsi, nesuvokiama. Ignalinos AE uždarymas, po kurio Lietuva tapo Maskvos energetinio šantažo objektu, man atrodo vienas iš beprotiškiausių Europos biurokratų sprendimų, kokie tik kada buvo priimti.
30 proc. Lietuvos biudžeto dotacijų sudaro Europos Sąjungos dotacijos, bet, kaip ir viskas, kas gaunama už dyką, šios dotacijos yra mixed blessing (liet. dviprasmiškos“). Jau tik tinginiai nerašė, kad europietiškos dotacijos žemės ūkiui žlugdo rinką.
Žinoma, europietiškos dotacijos Lietuvos ekonomikai kenkia kur kas mažiau, negu Rusijai vadinamieji petrodoleriai (doleriai, kuriuos JAV gauna parduodama degalus kitoms šalims – DELFI). Tai, kas gaunama už dyką, dar niekam neišėjo į naudą.
Trečia problema – svarbiausia.
***
Tarp vietų, kuriose teko apsilankyti, buvo ir kurortinis Druskininkų miestelis. Jis įsikūręs už 100 kilometrų nuo Vilniaus. Prisipažinsiu – kai atvykome, iš pradžių nesupratau, ko mane ten atvežė.
Na, kurortas. Viskas švaru. Stovi savivaldybei priklausanti purvo gydykla, vandens parkas, taip pat priklausantis savivaldybei, 17 viešbučių, žolytė ir eglutės, dengta „Snow arena“, kurioje vasaros viduryje po stogu čiuožinėja kalnų slidėmis (suprantama, pastatyta taip pat pasinaudojus ES pinigais, tačiau dešimt kartų pigiau ir tiek pat kartų greičiau, nei analogiškas projektas Rusijoje).
Aš nesupratau iki tos minutės, kai man papasakojo, kad prieš 12 metų Druskininkai buvo visai nusmurgę, viskas stovėjo lyg po branduolinio karo, nedarbas siekė 30 proc., o žmonės bėgo iš miesto. Ir tada, prieš 12 metų, mieste išrinko naują merą.
Susitikome su meru. Tai Ričardas Malinauskas. Jo tėvas pelkėtoje vietovėje įkūrė labai jaudinantį ir visoje Lietuvoje žinomą buvusių sovietinių skulptūrų parką. Energingai gestikuliuodamas R. Malinauskas pasakoja man tai apie voveraites, tai apie investuotojus, tai apie ekskavatorių – kol konservatoriai parlamente diskutavo, ką daryti su parku ir ar jis nešlovina prakeiktos sovietinės praeities, šeima buvo pasiruošusi ekskavatorių, kad, jeigu ką, galėtų perkasti vienintelį pravažiavimą per pelkę.
Štai taip. Surinkėjas „Baltic Optical Disks“ gauna 1 000 litų. O kam, jeigu nedirbant vyrui ir nedirbant žmonai bei gaunant išmokas už vaikus, jie gaus tą patį 1 000 ir netgi 1 100 litų?
Tą patį klausimą kitą dieną užduodu premjerui Andriui Kubiliui. Jis apsimeta, kad nesupranta klausimo, ir sako, jog piktnaudžiavimo parama (kai dirbama ir tuo pačiu gaunamos pašalpos) problema gana aktuali. Stulbinantis taupymas, turint omenyje tai, kad pagal konservatyvios vyriausybės reformas pašalpų paskirstymas buvo perduotas savivaldybėms, žinančioms, kas meluoja, o kas ne.
„Atleiskite, pone premjere, – pertraukiau aš. – Bet aš ne apie sukčiautojus. Aš apie liumpenus“. Tai buvo žiaurus klausimas premjerui, sunaikinusiam biudžeto deficitą, sumažinusiam atlyginimus ir dėl to rudenį pralaimėsiančiam rinkimus, tačiau jeigu šio klausimo neužduosiu tokiam premjerui, tai kam jį užduoti?
„Taip, – atsakė premjeras A. Kubilius. – Tokia problema egzistuoja. Didžiojoje Britanijoje Davidas Cameronas taip pat po riaušių pasakė, kad išaugo visa karta tokių, kurių senelis nedirbo, tėvas nedirba ir sūnus nežino, kas yra darbas“.
Ei, nereikia sakyti, kad tokia problema egzistuoja. Aš pati žinau, kad egzistuoja. Bet kaip jūs ketinate ją spręsti? Atsakymo nėra.
Iš esmės, tai ne Lietuvos problema. Tai bet kurios besivystančios šalies, kuriai būdingas palyginti priimtinas gyvenimo lygis, aukšti gyventojų reikalavimai ir visuotinė rinkimų teisė, problema.
Ir politikoje, ir ekonomikoje yra minimumas, žemiau kurio tokia šalis nenusileis. Šis minimumas kur kas aukštesnis, nei mes dabar turime Rusijoje.
Vis dėlto yra ir maksimumas. Lubos. Ir tai labai žemos lubos. Šalis atsidūrusi užburtame rate. Atlyginimai Lietuvoje pakankamai maži, kad sukeltų „protų ir rankų nutekėjimą“. Kam jaunam lietuviui gyventi Lietuvoje, jeigu galima gyventi Norvegijoje? Be to, mokesčiai Lietuvoje nepakankamai maži, o taisyklės neužtektinai paprastos, kad paverstų ją konkurencinga – na, lyginant su Kinija. Kad ji taptų Europos surinkimo cechu. Ir tai yra tiesioginė visuotinės rinkimų teisės pasekmė.
Prieš dvidešimt metų lyg aksioma skambėjo – laisvė yra ekonomiškai naudinga. Kuo šalis laisvesnė, tuo greičiau vystosi jos ekonomika.
Dabar ši tendencija pasikeitė. Nelaisvos šalys (žr. Kinija) dažnai vystosi kur kas greičiau už laisvas (žr. Europą). Suprantama, šiuo atveju kalbama vien apie politinę laisvę, nes turint omenyje ekonominę laisvę, įstatymas vis dar galioja. Ekonomiškai laisvos šalys (Kinija) vystosi greičiau už ekonomiškai nelaisvas (Europa).
Politinė laisvė, esant visuotinei rinkimų teisei, baigiasi ekonomine nelaisve. Taip žmonijos istorijoje buvo visada, pradedant nuo Atėnų. O neturtingose šalyse dažnai ir diktatūra, jeigu tik minia randa sau vadą.
Aš ir pagalvojau – aš noriu tokio likimo Rusijai? Ar esu pasirengusi sutikti su demokratijos minimumu, nerizikingu keliu, kuris užglaistys akivaizdžią nelygybę, užpildys parlamentą Udalcovais ir Ziuganovais, pritemps Rusiją iki Europos, tačiau, greičiausia, nesustabdys korupcijos ir galutinai (turint omenyje rusiškas naftos gėrybes) Rusiją apgyvendins geriančiais rinkėjais ir dirbančiai tadžikais?
Ar aš sutinku turėti autoritarinį prezidentą, kuris, be jokių garantijų, galės virsti antruoju Putinu, tačiau taip pat galės įgyvendinti nacijai išgelbėti būtinas reformas? Aš nežinau atsakymo į šį klausimą. Tik žinau, kad šis atsakymas ne toks paprastas, kaip mums visiems – ir lietuviams, ir rusams – atrodė 1991 metais.