Praėjusią savaitę J.Latynina lankėsi Lietuvoje, kur skaitė pranešimą NATO Parlamentinės asamblėjos konferencijoje. Įspūdžius iš mūsų krašto ji išdėstė savo populiarioje autorinėje laidoje „Prieigos kodas“, kurią ji veda kiekvieną šeštadienį nuo 2003m. per RTVi (buvęs NTV International iki NTV nacionalizavimo ir išlikęs privačiu tarptautiniu kanalu).
Julijos Latyninos laidos „Prieigos kodas“ garso įrašas
Jūsų dėmesiui pokalbis su J.Latynina kelionės atgal į Maskvą išvakarėse.
- Kada mudu važiavome iš oro uosto, klausėte, kuo gyvena žmonės Vilniuje. Praėjo savaitė, ir dabar užduodu tą patį klausimą: kuo ir kaip gyvena Vilnius?
- Turbūt lietuviai geriau žino nei aš, paviešėjusi čia savaitę. Tačiau Lietuvos pavyzdys gerai parodo europietiškos demokratijos pliusus ir minusus. Pliusas yra tai, kad žemiau tam tikro lygio nenukrisi: tai yra normali demokratinė šalis, ir tuo ji labai skiriasi nuo Putino Rusijos. O minusas tai, kad aukščiau tam tikro lygio neiššoksi. Ir Lietuva, iš esmės būdama besivystanti šalis, negali konkuruoti su Kinija dėl pakankamai aukštų europietiškų mokesčių, o pagal darbo užmokesčio dydį sulyginama su Kinija. 1000 litų gamyboje – maždaug tiek gauna ir kinų darbininkas. Tuo pačiu šalis negali konkuruoti su Kinija, nes aukštesni mokesčiai bei didesnis reguliavimas – aišku, ne toks, kaip Rusijoje, tačiau didesnis nei daugelyje besivystančių šalių. Dar yra tokie egzotiniai dalykai, kaip ES subsidijos: pvz., duoda ES pinigų ekologiniams projektams, o paskui tas technologijas reikia išlaikyti. O Kinija nuodija savo vandenį, tačiau ekonomika sparčiai vystosi. Štai tokios dvi pagrindinės problemos.
- Ar pastebėjote kokį nors bendrą vienijantį vardiklį, susitikdama su įvairiais žmonėmis Lietuvoje?
- Kaip jūs, būdama nuoširdi Rusijos patriotė pačia tikriausia šio žodžio prasme, žiūrite į Lietuvos bandymus sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos?
- Galvoju kaip tame Gogolio apsakyme [R.B. – N.Gogolio „Baubas“], kur „panečka pomerla“ (panelė pasimirė). Lietuva nebėra Rusijos dalis, ir tai yra juridinis faktas. Atgal užsikariauti Lietuvą Rusija neturi jokių galimybių. Tad net nesvarstykime, ar tai būtų teisinga ar ne tarptautinės teisės požiūriu (juokiasi). Vedu prie to, kad Putino politika vadinasi „nepaimsiu, bent įkąsiu“.
Yra garsi Nerono frazė: „tegul nekenčia, svarbu, kad bijotų“. Tačiau negali sakyti, kad Putino bijomasi. Tai, ką jis daro, atneša daugybę nemalonumų kaimyninėms šalims. Ir negaliu pasakyti, kad tai duotų kažkokią strateginę naudą Rusijai. Įdomiausia, kad galų gale tai neduoda jokios finansinės naudos „Gazprom“, kadangi ir Putinas, ir žmonės „Gazprom“ turi tokį įsivaizdavimą, kad dujos yra toks strateginis ginklas, kurį galima įsmeigti į vieną vietą, kad tas ant to iešmo ir suktųsi.
O kadangi rinka veikia kiek kitaip, tai įgyvendinti dujų blitzkriegą [R.B.- žaibišką karą] Europoje nepavyko. Nepavyko ne todėl, kad egzistuoja SGD terminalai ir skalūninės dujos, bet todėl, kad egzistuoja rinka. Susidaro įspūdis, kad dabartinė Rusijos valdžia iki galo nesuvokia, jog yra labai realus faktas, jog Europą galima bandyti užkariauti tankais, bet ne dujomis, kad šios yra visai netinkamas ginklas.
Ta prasme Lietuva yra poligonas: čia buvo pademonstruota, ką darys šalis, kad dujos joje ims kainuoti 420 JAV dolerių. Savaime suprantama, ji kažką sau pasistatys. Dėl to šalis turės išleisti daug lėšų, kurių galėtų tam neišleisti, o „Gazprom“ negaus tų pajamų, kurias būtų galėjęs gauti. Faktiškai abi šalys lieka pralaimėję. Be to, abi šalys nebejaučia nei abipusės pagarbos, nei pasitikėjimo. O šiuolaikinis pasaulis yra toks, kad kuo daugiau pasitikėjimo yra tarp žmonių, tautų ar kitų ekonominio proceso dalyvių, tuo didesnė abipusė nauda. Putinas daro taip, kad to pasitikėjimo ir ekonominės naudos būtų kuo mažiau.
- Kaip jūs žiūrite į keistą projektą statyti AE Kaliningrado srityje, pagal kurį neaišku, kur bus dedama produkcija?
- Na, tai Europos rajonas. Jei bus rinka jūsų AE, galbūt atsiras rinka ir AE Baltijskaja. Sunku įsivaizduoti, kad supančios šalys sakytų neįsileisiančios Kaliningrado energijos į bendrą Europos energijos sistemą.
Matyt, tai buvo pagrįsta skuba, nes jeigu jūs iki 2004 m. nebūtumėte įstoję į ES ir NATO, tai, aš manau, apie 2006 m. būtumėte turėję ant savo galvos tokių pat nemalonumų, kurių susilaukė Gruzija 2008 m. Sustiprėjęs Putinas būtų ką nors pas jus sukėlęs. „Nepakilsime, tai bent paplaukiosime“. Todėl žvelgiant atgal sunku spėlioti, kiek buvo pagrįstas noras aukoti Ignalinos AE. Bet kuriuo atveju, paaukojote rikį. Ir ES pageidavimu atstatėte Putinui savo šoną, o jis tuo pasinaudojo.
Ir būtų nieko blogo, jei būtų pasinaudojęs, jei iš to Rusijai atsirastų kažkokios naudos. O su ta politika „Nesuvalgysiu, tai bent apkramtysiu“ susiklosto labai nemaloni visoms pusėms situacija, kada abipusio pasitikėjimo nebuvimas veda į visų dalyvių pralaimėjimą. Aš suprantu naujos AE statybos būtinumą politine prasme, tačiau nesu tikra dėl jos atsiperkamumo, nes tokio tipo projektai turi ypatybę trigubai pabrangti, ir visi paskaičiavimai lekia velniop. Aš nekalbu apie korupciją: kažkodėl taip įvyksta ir padoriausiose valstybėse. Visiškai akivaizdu, kad Putinas stengsis šitą projektą sugriauti arba pabranginti. Tam jis turi daugybę variantų. Pakurstyti Lenkiją, kad ji nedalyvautų. Nors tai ne mirtina, bet negerai. Pasistengti Latvijoje, kad ji nedalyvautų.
Trumpai tariant, kaišioti pagalius į ratus gana paprasta: Rusija šią technologiją yra įsisavinusi.
Tuo pačiu lyg ir aišku, kad Rusija kaip minimumą statys AE Kaliningrado srityje. Žinant Putino statybų užmojį, Rusijai tai kainuos kokius tris ar keturis kartus brangiau negu Lietuvai. Dėl statybų greičio ES ir Rusija dar gali pasiginčyti dėl šlovingos biurokratijos. Galiausiai viskas baigsis tuo, kad vieni kitiems gadins rinką. Nemanau, kad jūs ramiai žiūrėtumėte į Baltijsko AE ir pasistengsite nusispjauti į tą sriubą. Taigi, abi šalys spjaudys viena kitai į sriubą, ir abi sriubos pasidarys brangios ir neskanios. O viską buvo galima išvirti bendrame katile be jokių spjūvių ir užsipuolimų.
- Atgimimo aušroje Sąjūdis palaikė puikius ryšius su demokratinėmis jėgomis Rusijoje. Vytautas Landsbergis su Borisu Jelcinu padėjo gerus pamatus tolesniems šalių santykiams, o paskui – nesvarbu, ar kairieji, ar dešinieji valdžioje – visa tai tilo, nyko ir užgeso. Kas galėtų atkurti normalius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos?
- Tačiau Lietuvoje yra dalis manančių, jog didesnė kaltė yra Lietuvos, nes ji nemokanti – pasakysiu paprastai – padlaižiauti Rusijai ar esančiam režimui, todėl santykiai yra ne tokie, kokie turėtų būti.
- Neapykanta ir nepasitikėjimas yra jausmai, kurie retai nesusilaukia tokio paties atsako. Jei reguliariai spjaudai į ką nors, anksčiau ar vėliau kažką gauni atgal. Tai pirma. Antra: jeigu santykiai tarp Lietuvos ir Rusijos būtų klaikūs, o santykiai tarp Rusijos ir Gruzijos, tarp Rusijos ir Lenkijos, ir t.t., būtų puikūs, galėtume sakyti, jog kalta Lietuva.
Tačiau kada Putino Rusijos santykiai pasirodė esą blogi su dauguma ją supančių šalių – nekalbant apie Šiaurės Korėją, Iraną ir panašius, kaip mūsų „draugas“ Asadas Sirijoje ar velionis Kadafis – tada, matyt, reikalas priklauso ne nuo supančių šalių. Nors, aišku, galima kapstytis įvairiuose atspalviuose: kad kažkas nemyli Rusijos dėl okupacijos...
- Reikėtų skirti demokratinę Rusiją nuo Putino Rusijos. Gali taip nutikti, jog netolimoje ateityje šie neįvykę santykiai su Putino režimu virs pliusu Lietuvai kuriant santykius su naująja Rusija.
- Nuo mūsų apibendrinančio kalbėjimo norėčiau pereiti prie labai konkrečios istorijos: prie „Snoro“ banko ir jo savininko Vladimiro Antonovo, kuris, jūsų žodžiais, dabar yra lietuviška razinutė. Kas nutiko, kad lietuviai įsileido į savo šalį bankininką, apie kurį nuomonė atitinkamuose Maskvos finansiniuose sluoksniuose nebuvo, švelniai tariant, labai pozityvi?
- Na, tai būtų klausimas Lietuvos valdžiai, kodėl jie įsileido poną Antonovą, nes tai, ką aš žinau apie poną Antonovą, verčia mane stebėtis [R.B. – tokiu valdžios palankumu]. O aš žinau, kad Rusijos geležinkeliai laikė 600 mln. JAV dolerių „Konversbank“ ir, kiek žinau, niekada tų pinigų neatgavo. Nelabai nustebčiau sužinojusi, kad tie pinigai buvo išleisti nusipirkti „Snorą“. Ir kiek suprantu, pono Antonovo vyresniojo nemalonumai, šaudymai į jį, o vėliau į Gorbuncovą [R.B. – Aleksandras Antonovas išgyveno po pasikėsinimo Maskvoje, kada 2009 kovo 11d. į jį pataikė penkios žudikų kulkos, o buvęs Maskvos bankininkas Germanas Gorbuncovas sunkiai sužeistas per pasikėsinimą Londone 2012 kovo 20d.], - tai, ką Antonovo atveju suorganizavo čečėnai, - visa tai susiję būtent su tais pinigais. Be to, kaip žinau, gana atsitiktinai, priežastimi Antonovui pirkti „Snoro“ banką buvo tai, kad jo maskviškio „Konversbank“ nepriėmė į Rusijos indėlių draudimo sistemą. Jam buvo tiesiai pasakyta, jog jis nepateks į indėlių draudimo sistemą.
- Dėl kokios priežasties toks apribojimas?
- O priežastį, dėl ko Antonovo neįleido į indėlių draudimo sistemą, man savo laiku papasakojo Dimitrijus Tulinas, buvęs Rusijos Centrinio banko pirmininko pavaduotojas, kada aš tyriau Andrejaus Kozlovo mirties priežastis. A.Kozlovas buvo Rusijos Centrinio banko pirmininko pirmasis pavaduotojas, ir jį nužudė kitas pinigų plovėjas Frenkelis, VIP banko šeimininkas. Taigi, buvo toks labai nemalonus nutikimas, kada į poną D.Turiną kreipėsi pažįstami milicininkai ir papasakojo, kad ponas Antonovas labai nemalonius dalykus kalba telefonu apie A.Kozlovą. Po to, kaip man žinoma, įvyko pokalbis tarp Centrinio banko pirmininko Ignatjevo, tuo metu dar gyvo jo pavaduotojo A.Kozlovo ir pono Antonovo, kurio rezultatas buvo toks, jog ponas Antonovas persikraustė į Lietuvą.
- Taigi, Rusijos bankų sistemoje jam vietos nebuvo, o Lietuvos bankų sistemoje vieta atsirado.
- Negalima sakyti, kad vietos nebuvo: jis po to dar kažkokį banką Rusijoje nusipirko. Bet aš įsivaizduoju, kad ponas Antonovas persikraustė į Lietuvą ir taip gavo takelį į Europos Sąjungą po to, kai jis suprato, jog, kol gyvas Kozlovas, jam lieka mažai galimybių užsiimti tokio pobūdžio bankine veikla, kokia jis užsiiminėjo Rusijoje.
- Dėkoju jums už pokalbį ir linkiu sėkmės.