Ir mane ištiko neregėtas regėjimas. Poncijus Pilotas didelėmis kreivomis vinimis kažką kalė ant kryžiaus. Vinių buvo visa krūva. Pagalvojau: kam tiek reikia vienam vargšui prikalti? Kiek dar ta egzekucija tęsis?
Poncijus ir kalamas žmogus apie kažką diskutavo. Kalbėjo lyg ir lietuviškai. Apsidžiaugiau. Pagaliau ir mes turėsime savo nacionalinį šventąjį, o gal ir pranašą, prikaltą ant kryžiaus.
Buvo tamsu. Stengiausi geriau įsižiūrėti į regėjimo paveikslą. Ir pamačiau tai, kuo niekada nebūčiau patikėjęs. Tas Poncijus buvo Pumprickaitė. „Nemira!“ – šūktelėjau iš nuostabos. Tačiau ji, net nepažvelgusi į mane, tarė: „Kažkas gi turi prikalti. Prokurorai nekala, teismai nekala, belieka žurnaliūgos. Tiesa, dar prezidentė bando, bet neprikals“.
Kalamasis pritariamai linktelėjo galva, ir aš pastebėjau, kad jo viršugalvis jau ima plikti. „Žynama tūri“, – pasakė kalamasis ir trūktelėjo smakrą. Tai buvo Viktoro smakras, ne tik smakras, bet ir veidas, ir visa kita – jo kostiumas, blizgantys batai ir t.t.
Pagalvojau: „Poncijau Poncijau, bent nuvilktum kostiumą, nuautum batus, apjuostum strėnas skepeta. O dabar viską išpeckiosi, subjaurosi“. Ir dar pagalvojau: „Nuogas nukryžiuotasis darytų kur kas didesnį įspūdį rinkėjams“. Jeigu jis nuogas su kryželiu ant kupros būtų palakstęs po Lietuvą, tai vaizdelis būtų suspaudęs visiems lietuviams širdį, ir per antrą balsavimo ratą Darbo partija būtų susišlavusi gal ir visus mandatus. Niekam nebūtų reikėję papirkinėti bomžų ar kalinių.
Kalamasis, matyt, jau buvo pasiekęs aukštą šventumo lygį. Jis perskaitė mano mintis ir tarė: „Prieštarauju. Už mano partiją daugiausia balsuoja kaimo žmonės, biednuomenė. Jiems daro įspūdį mano brangūs batai, kurie kainuoja vieną tūkstantį dolerių. Apie mano batus jau buvo kalbėta per TV. Dar į kiekvieną batą įkloju po kelius šimtą dolerių, kad kojoms būtų šilčiau. Todėl batų prašau neliesti“.
„Gerai, – pasakė Poncijus, – kabok su batais, gal tavo bomžai ar tie iš Pravieniškių tau juos numaus“.
Sulig tais žodžiais Poncijus paėmė surūdijusią vinį: „Šitą įkalsiu už vokelius“. Tik pykšt pokšt ir įkalė. „Už juodą buhalteriją suvarysiu tris „čviekus“ – labai jau ji atsibodo visiems. Tempiat tą bylą kaip š... virvę“, – tarė Poncijus ir vėl ėmė pykšėti. „Atsirašau, gerbiamasis, praleidau „čviekelį“ už tavo gastroles Maskvoje ir už tai, ką tu ten prišnekėjai“. Pykšt pokšt. „O čia už svetimoteriavimą. Į kurią vietą ją įkalti?“, – kreipėsi Poncijus į tą, kuris ant kryžiaus.
Čia netikėtai iš krūmų iššoko Darbo partijos vicepirmininkas Gapšys (matyt, jis ten visą laiką tupėjo ir klausė). Jis pradėjo taip šaukti: „Šitoje vietoje aš neleisiu niekinti Darbo partijos! Aš esu teisininkas!“ „Kurioje vietoje neleisi?“, – pasiteiravo Poncijus. „Svetimoteriavimas ne teisinė sąvoka, o aš teisininkas. Be to, svetimoteriavimas nieko bendro neturi su mūsų partijos programa, su koalicijos sutartimi ir su Konstitucinio teismo nutarimu. Be to, šitoje vietoje yra nekaltumo prezumpcija“.
„Nemyra, neklausyk, ką jis kalba, man jau atsibodo, greičiau kalk į bet kurią vietą“, – tarė tas, kuris ant kryžiaus.
„Išsiaiškinkit partijos viduje tarp savęs“, – pasakė Poncijus. – Pavargau, einu išgerti kavos“.
„Poncijau, – tarė kalamasis, – tu neturi teisės pabėgti, nebaigęs (ar nebaigusi? – J. J.) darbo. Greitai atvažiuos LNK televizija. Gal net pati Rūta mane kalbins. O aš nebūsiu net kaip reikiant nukryžiavotas. Man reikia reklamos. Dabar kiekviena tavo vinis aukso vertės, man neįkainojama reklama. Mano visa politika pastatyta ant to. Aš kankinys, mane visi puola, muša, kala. O aš nekaltas. Štai kur šuva pakastas. Aš dažnai apsimetu kvailiu, bet man gerai gaunasi. Pavyzdžiui, Juodojoje buhalterijoje yra raidės VU. Supranti, ką tai reiškia? Ir arkliui aišku, o aš sakau, kad tai Vilniaus ubagai. O ką, partija negali paremti ubagų? Kvailinu visus. Gapšy, bėk greičiau pas koncervus, susirask Razmą, jis duos didesnių vinių. Jei Jurgis neturės, susirask Masiulį. Jo kišenės pilnos parūdijusių geležėlių. Arba užbėk į Prezidentūrą. Bet nelįsk į akis prezidentei, dar užtvos tau per kuprą juodu diržu. Bože moi, jau atvažiuoja LNK. Gapšy, ne bėk, o rėk!“
Gapšys ima šaukti: „Šitoje vietoje aš neleisiu šmeižti Darbo partijos! Aš teisininkas!“.
Ir prasideda procesija. Pasirodo buhalterės, nešinos juodosios buhalterijos dokumentais. Viktoras komentuoja: „Tai suklastoti tualetiniai popieriukai“. Pasirodo Pinskus su Pinskuviene. „Mes nekalti“, – sako jie. „Jie nekalti, jų prokurorai net neapklausė“, – sako Viktoras. Toliau eina asmenys, įtariami balsų pirkimu (Ždanovičius, Petrovičius, Filipovičius ir pan. ). Po jų keli šimtai ar net vienas kitas tūkstantis kalinių, įtariamų pardavus savo balsus. Viktoras aiškina: „Kai jie pirkinėjo balsus, aš vanojausi pirty, paskui nulūžau, nieko nežinau, aš nekaltas“. Aplinkui skraido Krekenavos vokeliai. Iš Maskvos ant raudonos pagalvėlės atnešama Viktoro, kaip už politiką persekiojamo asmens, pažymėjimas. Viktoras vėl komentuoja: „Saugumiečiai mane naktį buvo pagrobę (ar norėjo pagrobti), policininkai sulaužė keturis groblus (šonkaulius.– J. J.), užtat Putino administracija išrašė pažymėjimą“. Už kampo girdisi, kaip minia skanduoja: „Tegyvuoja minimali alga – 1509 LT. Tegyvuoja VU!“. Procesija baigiasi.
„Rūta, – klausia Viktoras, – ar gerai viską nufilmavai, ar nereikia pakartoti?“
Pasirodo koalicijos partneriai. Jie sako: „Viktorai, su mumis lenkai“.
„Ar atiduosit jiems Vilnių?“ – klausia Viktoras.
„Ne, jie prašo dviejų ministerijų, bet duosime vieną. Gal dar paprašys W“, – atsako koalicijos partneriai. „Puiku, – sako Viktoras. – Turėsim konstitucinę daugumą“. Ir pats uždainuoja: „Grįžtu namo, kol saulė dar nenusileido...“ O tai reiškia, kad Viktoras grįžta iš Europarlamento į Seimą.
Čia neregėtas regėjimas baigiasi.
LRT ekrane Nemira Pumprickaitė tiesia Viktorui ranką: „Ačiū, kad atvykote į studiją“.
Lapkričio lietus barbena į palangę.