1988-jų metų vasarą visą Lietuvą prikėlę Sąjūdžio pirmeiviai šiame rašinyje yra išvadinti „lunatikų prieglauda“, o Jūs apibūdintas kaip išskirtinis veikėjas tarp tų keleto asmenų, kurių „blaivus protas“ tais „beprotybės“ ar „keistumo“ laikais atvedė į Nepriklausomybę, nepaisant šių lunatikų, kurie tada šiam jūsų tikslui tik trukdė. Autoriui tų laikų keistumą įrodo „keistos tetos pūkinėmis skaromis (t. y. Meilė Lukšienė), sugalvojusios tautinės mokyklos koncepciją“, kurios esą tada niekas nesuprato (pirmiausia, žinoma, pats autorius).
Autorius gi norėtų, kad „Dievulis“ visus „paklaikėlius iš anų laikų“ jau būtų „pakvietęs pas save“, tačiau baisėdamasis konstatuoja, kad taip dar nėra, ir visokie „vurdalakai“ (t. y. vilkolakiai) ir „zombiai“ esą vėl ateina.
Vienas iš tokių, pasak opuso autoriaus, yra Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narys filosofas Arvydas Juozaitis, kuris esą „mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs istorine klaida“ ir esą reikalavęs „kad Mažeikių Nafta atitektų rusams, o ne vakariečiams“, ir t. t.
Visą literatūrinę retoriką A. Užkalnis paskyrė Arvydo Juozaičio apšmeižimui ir suniekinimui, lygia greta apjuodindamas ir visą 1988 m. Atgimimą.
Jūs, profesoriau, buvote vienas iš tų 1988 metais birželio 3 d. Mokslų Akademijos salėje išrinktų Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių.
Jūs tada nebuvote nei Sąjūdžio organizatorius, nei plačiau žinomas visuomenės veikėjas ar kūrėjas, tačiau savo kalboje palaikėte „Liaudies fronto“ Estijos pavyzdžiu steigimą, todėl ir birželio 3 d. susirinkimo dalyviai Jums išreiškė pasitikėjimą, nepaisydami to, kad paskubėjote išvykti, nė nelaukdamas susirinkimo pabaigos. Puiku, kad tada palaipsniui įsijungėte į Sąjūdžio veiklą.
Jūs turėtumėte prisiminti tuos nepilnus penkis mėnesius iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamojo suvažiavimo, kai Lietuva pasikeitė neatpažįstamai.
Po masinių Sąjūdžio renginių bei akcijų tauta morališkai išsivadavo iš sovietinės totalinės priespaudos, visoje Lietuvoje įsikūrė Sąjūdžio rėmimo grupių tinklas, visur suplevėsavo trispalvės, drauge su Tautine giesme suskambėjo ir partizanų dainos.
Įsibangavo „dainuojanti revoliucija“, o Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai nuolat keliavo po šalį, steigdami rėmimo grupes, tarsi laimindami tautos laisvės siekio prasiveržimą, istorinės tiesos ir tautinio orumo sugrįžimą į viešą gyvenimą ir į daugelio lietuvių širdis.
Laiminga yra karta, kuriai teko išgyventi šį nuostabų virsmą. Atgimimo banga kažkokia iškreipta forma pasiekė net ir jaunąjį Andrių Užkalnį, kuris šį tą iš anų laikų tarsi ir atsimena, nes, pasak jo, „anais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų“.
Jūs turėtumėte prisiminti nepalyginamai daugiau už A. Užkalnį. Antai, tikriausiai atsimenate ir tai, kad Arvydas Juozaitis dar birželio mėnesį Iniciatyvinėje grupėje gynė trispalvės iškėlimo reikalą, kad buvo vienas iš didžiųjų Sąjūdžio akcijų iniciatorių, kad tapo Roko maršo po Lietuvą siela (būtent to maršo, kuris išplatino trispalvės pakilimą visoje Lietuvoje ir kuriame A. Juozaitis pirmasis iš Sąjūdžio pirmeivių viešai įvardino Nepriklausomybę kaip aukščiausią Sąjūdžio tikslą).
Norėtųsi tikėti, kad gerbiate kitų Iniciatyvinės grupės narių bei daugelio sąjūdininkų gerus darbus, išsaugojote suvokimą apie VISŲ bendrą indėlį Lietuvos laisvėjimo ir išsivadavimo labui.
Tačiau Jūs neradote reikalo reaguoti į A. Užkalnio rašinį nei dėl Sąjūdžio bendražygių menkinimo, nei dėl tikrovės neatitinkančių teiginių apie „istorinę klaidą“ ar apie reikalavimus Mažeikių Naftą atiduoti rusams. Kas kas, o Jūs tai puikiai žinote, kad pats asmeniškai nebuvote „mūsų nepriklausomybės pasirinkimas“, nes Lietuvos pasirinkimas nebuvo nei V. Landsbergis, nei A. Brazauskas, nei kas nors kitas.
Tada rinkomės pačią Nepriklausomybę, o ne paskirus asmenis. Kad Jūs tada laikinai vadovavote Sąjūdžio tarybai, buvo tik takas į Jūsų šlovės valandą, bet dar ne išskirtinis nuopelnas. Kiti Sąjūdžio lyderiai (minėtini – Romualdas Ozolas, Justinas Marcinkevičius, Arvydas Juozaitis, tačiau neskaitant Vytauto Petkevičiaus, kuris Sąjūdyje įtakos neturėjo) vardan bendro reikalo ar iš etikos sumetimų su Jumis stumdytis tiesiog nenorėjo.
Kai po 1990 m. rinkimų jus išrinko LSSR (LTSR) Aukščiausiosios Tarybos pirmininku, Jūs drąsiai, nuosekliai ir išradingai vykdėte Sąjūdžio daugumos valią, drauge su kitais bendražygiais daug nusipelnėte, apginant Nepriklausomybės reikalą ir siekiant atkurtos Lietuvos valstybės tarptautinio pripažinimo.
Nuo tada Jūsų vardas tautos sąmonėje buvo tvirtai susietas tiek su Kovo 11-osios Nepriklausomybės stebuklu, tiek su šita didžiąja Sąjūdžio pergale, tiek ir su visu Atgimimo Sąjūdžiu, kurio ryškiausia žvaigžde jūs tuomet tapote.
Algirdas Brazauskas, atstovaudamas sovietų (tarybų) valdžiai, daug nusipelnė jau vien tuo, kad neatskilo nuo Nepriklausomybės kelio ir amortizavo priešpriešą su Kremliumi. Tačiau jis nebuvo Atgimimo simbolis ir negalėjo juo tapti, nors ir buvo Atgimimo šviesos nušviestas.
Deja, taip susiklostė, kad ir Jūs netapote neginčijamu visos tautos Nacionalinio išsivadavimo autoritetu.
Daug kas nė nesuprato, kad buvote nuolat puolamas ne tiek dėl asmeninių savybių, ne tiek dėl tikrų ar netikrų „Sąjūdžio valdžios“ kalčių, bet jau kaip valdančio Sąjūdžio simbolis.
Be jokios abejonės, Kremliaus okupantams buvo naudinga sugriauti šį simbolį, o tuo pačiu ir tautos pasitikėjimą Sąjūdžiu bei Sąjūdžio dauguma Aukščiausioje Taryboje, sėti nusivylimą net ir pačia Nepriklausomybe. Itin blogai buvo tai, kad Atgimimo Sąjūdis tuomet ėmė siaurėti iki Sąjūdžio valdžios.
Tačiau blogai ir tai, kad Jūs pats nejučia ėmėte visą Sąjūdį tapatinti vien su savimi asmeniškai. Ėmėte sąmoningai naudotis ir tuo, kad visa kritika jūsų atžvilgiu galėjo būti pateikta kaip vandens pylimas ant okupantų kėslų malūno.
Šis metodas, žinoma, veikė, bet tik todėl, kad svarbiausias dalykas daugeliui buvo Nepriklausomybė, o ne Jūsų paties politinis vaidmuo.
Todėl šis metodas buvo ganėtinai sėkmingas tiktai iki tarptautinio Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimo. Vėliau menamų Kremliaus agentų įvardinimo ir oponentų diskreditavimo, kad jie tarnauja Kremliaus interesams, taktika veikė, regis, jau tiktai Sąjūdžio pasekėjų vėliavą iškėlusių konservatorių rėmėjus. Lietuva buvo suskaldyta į tikruosius, neabejotinus patriotus bei visus kitus, kurie kelia įtarimą ir tik laukia „demaskuojančio“ pateptųjų verdikto.
Tai kelia Lietuvai pavojų, nes didžioji tautos dalis ima simpatizuoti tiems viešiesiems veikėjams, kuriuos Jūs ekskomunikuojate, ir šitaip gali atsitikti net ir tais atvejais, kai jie iš tiesų būtų susiję su putinistinės Rusijos interesais.
Jūs jau daugelį metų nesikuklinate savintis viso Sąjūdžio. Sąmoningai naudojotės tuo, kad tauta natūraliai jūsų asmenį susiejo su Sąjūdžio kulminacija, su Nepriklausomybės atkūrimu ir gynimu. Turbūt manote, kad politiniai tikslai pateisina manipuliacijas inertiška masine sąmone.
Tačiau Jūs lyg niekur nieko, tarsi pats būtumėte visai niekuo dėtas, tebesišildote ant šio pjedestalo net ir dabar – tuo metu, kai paties Sąjūdžio tikslai ir vertybės jau yra metami į šiukšlyną drauge su visa Lietuvos ateitimi.
Apstulbino ne tik tylus Jūsų solidarumas su A. Užkalniu bei A. Tapinu, kaip ir tas antrinimas patyčių bei niekinimo kultūrai apskritai, bet ir jūsų vieši išsireiškimai, kad š. m. birželio 3 d. perpildytoje Lietuvos Mokslų Akademijos salėje įvykęs Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės išrinkimo 30-mečio minėjimas – tai esą yra „antisąjūdis“, nors jame dalyvavo dauguma Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės narių, kiti sąjūdininkai, atvykę iš visos Lietuvos.
Kas gi Jums suteikė teisę šitaip žeminti ir įžeidinėti kitus Nepriklausomybei nusipelniusius žmones bei kitus piliečius? Juo labiau kad tuo pat metu sąmoningai surengėte alternatyvų „suvažiavimą“ bažnyčioje. Ar tame suvažiavime dalyvavo nors vienas birželio 3 d. išrinktos Iniciatyvinės grupės narys, išskyrus Jus patį? Kas Jums sutrukdė dalyvauti Mokslų Akademijos salėje, kas ten negero buvo pasakyta?
Apginti Sąjūdžio garbę laiko neradote, tačiau esą gindamas Seimo pirmininką, kurį savo kalboje Seime pats suniekinote, suradote laiko apšaukti savo buvusius bendražygius ir gausius Tautos forumo dalyvius „trijų žmonių sąjūdžiu“.
Kodėl Jūs manote, kad jūsų parinkti asmenys į „Sąjūdžio“ tarybą, net jei dauguma jų yra nuoširdūs Lietuvos patriotai, vieninteliai atstovauja Sąjūdžio tradicijas? Ar vien tik todėl, kad yra susieti bei patys save sieja išimtinai su Jūsų asmeniu?
Netgi jeigu pripažintume, kad „dabartinio Sąjūdžio“ ištakas iš tiesų galima sieti su Atgimimo Sąjūdžiu, ar Jums neatrodo, kad itin ciniškai elgiatės, tvarkydamasis su šia garbinga vėliava, kaip su savo asmenine nuosavybe?
Savajame interviu LRT televizijai iš bažnyčios citavote a. a. monsinjorą Alfonsą Svarinską, taigi, rėmėtės jo autoritetu. Bet juk būtent Jūsų siūlymu monsinjoras prieš pat mirtį buvo pašalintas iš dabartinės, Sąjūdžio vardą turinčios asociacijos. Pasak jūsų pasiūlyto sprendimo: „jis laikomas pasitraukusiu iš Sąjūdžio“. Po viso šito, Jūsų kvietimas birželio 4 d. kalboje Seime „turėti sąžinę“ skleidė negerą veidmainystės kvapą.
Ar suprantate, kad žaidžiate savo partinio spjaudymosi žaidimus maro metu? Kur dėjosi Jūsų sąžinė, kai dešimt metų jūsų politinis patikėtinis Andrius Kubilius nuolat kartojo, kad piliečių emigracija yra gėris, o socialinė ir regioninė atskirtis susitvarkys savaime? Kai dešimtmečiais nebuvo žengta jokių žingsnių dėl Lietuvos energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos (dėl atsijungimo nuo Rusijos energetinės sistemos žiedo BRELL)?
Kai buvo drastiškai naikinama Krašto apsauga? Kai rinkos principu buvo niokojamas Lietuvos švietimas, žalojama Lietuvos istorinė sąmonė, įskaitant ir Birželio sukilimo, kuriame dalyvavo Jūsų tėvas, atminimą? Kai buvo siekiama sudaryti TS-LKD koaliciją su Tomaševskio jedinstvininkais ir KGB karininkais?
Kai verslo grupės, įskaitant ROSATOM ir INTER RAO, darė įtaką TS-LKD lyderius? Kai palaikėte laisvą Lietuvos žemės pardavimą, nepaisant diskriminacinių sąlygų, kurios susidarė Europos Sąjungai neįvykdžius savo įsipareigojimų dėl išmokų žemdirbiams sulyginimo visose ES valstybėse narėse? Kai remiate neoliberalią eurofederalistinę kryptį konservatoriais pavadintos partijos, kurios garbės pirmininkas esate?
Geopolitinė Vakarų kryptis visada buvo Jūsų pagrindinis principas. Tačiau kur ta „europinės integracijos“, o iš tiesų – Lietuvos išvalstybinimo ir ištautinimo riba, už kurios Rusijos letenos jau bus nebebaisios? Kodėl nekritikuojate ES pareigūnų eurofederalistų, kurie svaičioja apie bendrą europinę erdvę „nuo Lisabonos iki Vladivostoko“?
Negi galvojate, kad iš pastarojo TS-LKD suvažiavimo rezoliucijos išbraukus žodžius, jog partija sieks „kuo glaudesniais federaciniais ryšiais paremtos Europos Sąjungos“, niekas nebematys, kad TS-LKD viršūnėlės slapta siekia išsižadėti savo valstybės, jos suverenumo, nors Europos Sąjunga puikiausiai gali veikti kaip tėvynių ir valstybių sąjunga, taigi, konfederaciniais pagrindais?
Kodėl norite sugriauti tai, ką gero padarėte savo šaliai?
Jei manote, kad nepriklausomai nuo dabartinės Jūsų veiklos liksite istorijoje kaip Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tėvas, ar vienas iš tėvų (tokio vardo Jūs išties esate vertas), tai galite ir suklysti. Jūsų biografijoje gali būti parašyta ir taip:
„Vėliau atsitraukė nuo Sąjūdžio vertybių, išsižadėjo Lietuvos Nepriklausomybės idealų, manipuliuodamas Sąjūdžio vardu ir tradicijomis siekė nedemokratiškai apeiti konstitucines valstybės nuostatas, įtraukiant Lietuvą į Europos Sąjungos federalizacijos projektą be visos tautos pritarimo, privalomo pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją.
Ėmė aktyviai neigti ir kitų Europos Sąjungos tautų bei valstybių teisę laisvai spręsti savo likimą. Priklausė tam Sąjūdžio sparnui, kuris pagrindiniu tikslu laikė vien Lietuvos grįžimą į Vakarų civilizacinę erdvę ir kuriam Lietuvos valstybingumas nebuvo pagrindinis principas. Tai buvo pats ryškiausias iš atkurtos Lietuvos Respublikos politinių veikėjų, slapta pasukusių globalistinio išvalstybinimo keliu ir galiausiai visai nusigręžusių nuo egzistencinių tautos ir valstybės ateities uždavinių.
Politinėje veikloje pasižymėjo nuolatiniais oponentų kaltinimais tarnavimu Rusijai, nors jo paties remtas ilgametis konservatorių partijos lyderis Andrius Kubilius buvo susijęs su ROSATOM ir kitais Rusijos interesais.
Garsėjo pikta, niekinančia retorika, taip prisidėdamas prie slogios patyčių ir menkinimo atmosferos plėtros Lietuvos viešojoje erdvėje. Sąjūdžio bendražygius išvadino antisąjūdžiu. Metams bėgant, išryškėjo polinkis visus nuopelnus dėl Nepriklausomybės atkūrimo priskirti sau vienam.“
Sąjūdžio 30-mečio išvakarėse neišdrįsote susitikti su Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais, nors kvietėme pasikalbėti geranoriškoje, neįpareigojančioje aplinkoje.
Rašau šį viešą laišką, nes pažindamas Jus tebetikiu, kad nepaisant visko Jums vis dar nevėlu atsikvošėti ir pagaliau atsijungti nuo tų saldžių nuodų, kuriuos Jums, lyg lietuviškos pasakos veikėjui, pikta ragana nuolat lašina į ausį.