aA
Jūs manote, kad jau viską matėte. Ne, pasirodo, čia ne baisaus sapno pabaiga.
Andrius Užkalnis
© DELFI / Domantas Pipas

Viskas tik prasideda, ir aš, be abejo, kalbu apie filosofo Arvydo Juozaičio planus būti kandidatu 2019 metų prezidento rinkimuose. Norisi užsimerkti ir trintis akis, nes prieš akis kyla kraupūs paveikslai.

Purvinoje kūdroje suburbuliavo maurai ir iš vandens iškilo žolėmis aplipęs skenduolis pamėlusiomis lūpomis, vartantis zombio akis ir makabriškai juokdamasis. Ne, taip nebuvo, bet čia aš tiesiog taip regėjau.

O skenduoliui įkandin, taip pat kvatodami ir leisdami iš žabtų burbulus, pradėjo ropoti visokie gyviai, kuriuos visi galvojo esant išnykusius ar tik Viduramžių graviūrose išgalvotus. Uodeguoti, ilgais dantimis, gauruotomis ausimis ir su pelekais.

Arvydas Juozaitis pasirodė netikėtai ir nelinksmai, kaip koks aktorius filme, apie kurį visi galvojo, kad jis jau iškeliavo į geresnį pasaulį, o jis, pasirodo, vis dar juda, vaikšto, net gali šį bei tą pasakyti.

Šiandien net keista atrodo, kad tokioje lunatikų prieglaudoje buvo pakankamai stabilių, šalto proto ir veiklių žmonių, tokių kaip Vytautas Landsbergis, Bronislovas Kuzmickas ar Kazimieras Motieka, kurie žinojo, kad bendražygių jiems neteks rinktis. Dirbi su tais, kuriuos likimas davė.
Andrius Užkalnis

Filosofas išniro iš mano jaunystės prisiminimų kaip nelabai stabilus ir gana impulsyvus, ir tuo pačiu visiškai neracionalus, vienas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio įkūrėjų.

Tada, anais laikais, jis nebuvo labai išskirtinis. Greta entuziastų ir svajotojų buvo visko – atsilupėlių, radikalų, keistuolių, KGB informatorių ir tiesiog ligonių prie Lietuvos laisvės lopšio knibždėte knibždėjo.

Šiandien net keista atrodo, kad tokioje lunatikų prieglaudoje buvo pakankamai stabilių, šalto proto ir veiklių žmonių, tokių kaip Vytautas Landsbergis, Bronislovas Kuzmickas ar Kazimieras Motieka, kurie žinojo, kad bendražygių jiems neteks rinktis. Dirbi su tais, kuriuos likimas davė.

Tai buvo beprotybės – arba bent jau keistumo – kupini laikai. Aš buvau labai jaunas, bet tais laikais nebuvo lengvai prieinamų stiprių narkotikų, todėl viską atsimenu.

Vienas teatro veikėjas, tapęs politiku, šaukė, kad skelbia savo sodo namelį ir sklypą aplink jį nebranduoline zona. Visi plojo – gera mintis. Kitas filosofas aiškino, kad negalima lietuviams leisti niekur po pasaulį važinėti, kol jie dar neaplankė kiekvieno kaimo ir miestelio Tėvynėje.

Dar kitas, traumuotas patirčių sovietų kalėjimuose, norėjo, kad laisva Lietuva padarytų tvarką, pagal kurią lietuviai galėtų užsienin važinėti tik pagal leidimus, išvykimo vizas, „kad negastroliuotų visi, kur kas užsimanę“.

Gal jūs neprisimenate, bet buvo ir pasiūlymų Lietuvos Respublikos pasuose ne tik lietuviškai, bet ir rusiškai rašyti, kad Rusijoje mus geriau priimtų.

Keistos tetos pūkinėmis skaromis buvo sugalvojusios „tautinės mokyklos“ koncepciją, kurios niekas nesuprato, tik buvo akivaizdu, kad čia tas pats, kaip sugalvoti tautinę matematiką, tautinę chemiją arba tautinius fizikos dėsnius.

Labai norėtųsi įsivaizduoti, kad tai praeitis ir kad visus paklaikėlius iš anų laikų jau Dievulis pasikvietė pas save, tačiau bergždžios yra tokios viltys ir tušti jūsų sapnai, nes vurdalakai ir zombiai vėl ateina pas jus. Ir pas mane irgi.
Andrius Užkalnis

Čia aš kalbu ne apie kokius nors hospitalizuotus ligonius, o apie asmenis, kurie turėjo įtaką ir užimdavo postus, kai kada ir įtakingus.

Iš tų laikų mes turime užsilikusius įstatymus, pagal kuriuos lietuvius galima bausti už tai, kaip jie kalba savo kalba – čia tas pats, kas nustatyti valstybinio dainavimo įstatymą ir bausti tuos, kas viešai dainuodamas nusidainuoja, arba valstybinį prausimosi įstatymą, ir skirti bausmes blogai nusimuilavusiems.

Iš tos beprotybės laikų liko idiotiška tvarka, kai ne visos lotyniško raidyno raidės, tikusios Biblijos vertimui į lotynų kalbą, tikusios Martynui Mažvydui ir Jonui Basanavičiui, tinka pavardėms. Iš tų laikų ateina tebegaliojantys pitekantropų įstatymai, pagal kuriuos galima autobuso savininką bausti už tai, kad jis kita kalba parašo ant autobuso, kur važiuoja.

Labai norėtųsi įsivaizduoti, kad tai praeitis ir kad visus paklaikėlius iš anų laikų jau Dievulis pasikvietė pas save, tačiau bergždžios yra tokios viltys ir tušti jūsų sapnai, nes vurdalakai ir zombiai vėl ateina pas jus. Ir pas mane irgi.

Arvydas Juozaitis, mūsų nepriklausomybės pasirinkimą pavadinęs „istorine klaida“ ir mojavęs plytgaliais prie Martyno Mažvydo bibliotekos, reikalavęs, kad mūsų strateginis objektas („Mažeikių nafta“) atitektų rusams, o ne prakeiktiems vakariečiams, paskui praleidęs ilgus metus nusišnekėdamas ekstrasensų, šarlatanų, juodašimtininkų, antisemitininkų ir lėtinių pagonių laikraščiuose ir portaluose, dabar ateina mūsų gelbėti – idėjų kol kas daug neturi, tačiau tai publikai, kuriai jis kalbės, kuo mažiau idėjų, tuo geriau.

Visa programa keliais sakiniais išguldoma: jokios globalios Lietuvos, užsidarome savo tautinėje išvietėje ir drožiame šaukštus iš medžio. Urvinis patriotizmas, izoliavimasis ir tamsybė. Naujieji viduramžiai.

Kolūkiečiai, kurie dabar valdžioje užsiiminėja draudimais, jums tuoj pasirodys kaip progresyvūs palyginti su tuo, kas ateina dabar.

Arvydas Juozaitis užims vyriausiojo vargdienio ir nuskriaustojo vaidmenį: tokią liūdną veido išraišką ir tokį laidotuvių vedėjo balsą iki jo buvo ištobulinęs tik Rolandas Paksas.
Andrius Užkalnis

Bukiausiai ir tamsiausiai rinkėjų daliai reikia jų vertos kaliausės: ne juokdario, o nykaus tragiko, ašarojančio Arlekino ir parūdijusiais šarvais klebenančio Don Kichoto, dudenančio niūrias pranašystes balsu lyg iš po grabo lentos.

Ir pagaliau toks atsirado. Arvydas Juozaitis ateina gyvųjų ir mirusiųjų gelbėti.

Nes juk ką daryti? Pasakų senelis Vytautas Šustauskas jau labai nejaunas, ubagų balius organizuodamas pailso ir susidrožė, pikų dama Neringa Venckienė užrakinta Čikagos daboklėje ir vargu ar spės iki rinkimų grįžti ir priduoti dokumentus, Rolandas Paksas vis dar turi problemų su kandidatavimu, Viktoras Uspaskichas pakeitė įvaizdį ir norėtų labiau Vilniaus miestu, o ne šalimi užsiimti, o Kęstutis Pūkas turbūt nesugebėtų užsiregistruoti, ko nors nepagraibęs rinkimų komisijoje.

Visi kiti geriausieji užimti, todėl mums reikia nestandartinio sprendimo: pilotas buvo, suvirintojas buvo, dabar laikas plaukikui ir dramaturgui.

Man tai primena filmą. Prietema, pustuštis namas, daugelis išvažiavę ir kvepia vaiduoklių šalčiu. Ša! Laiptinėje girdėti sunkūs žingsniai, švokščiantis astmatiko kvėpavimas, ir į sieną pradeda krapštytis nagais, kaip kraupiose senose vokiečių romantikų rašytojų knygose, sužeistas žvėris.

Jis niekada nebuvo iškeliavęs į aną pasaulį.

„Žymūs visuomenės veikėjai“, kviečiantys Arvydą Juozaitį kandidatuoti ir išsaugoti Lietuvą (kaip sakoma, plačiai žinomi siauruose ratuose), yra pernelyg komiški ir apgailėtini, kad kiekvieną atskirai aptarinėtum.

Rašytojai, kurių knygas paskutinį kartą pirko prieš trisdešimt metų, istorikai, kurie tegauna dėstyti Rūtos Janutienės laidose labai specifinei auditorijai, nemokančiai persijungti kanalo, violetinio patvorio aktoriai bei kultūros veikėjai, tebegyvenantys prisiminimais apie tai, kaip juos mylėjo visa buvusioji Sovietų Sąjunga – lyg žiūrėtum labai seną serialą su labai bloga vaidyba, ir staiga suprastum – taip, yra priežasčių, kodėl tą serialą nustojo filmuoti ir rodyti jau prieš du dešimtmečius.

Žmonės, kuriems patinka šis liūdnas klojimo teatras, būtent todėl ir myli tuos vargetas: ir iš gailesčio, ir iš džiaugsmo, kad šie ne per daug protingi.

Arvydas Juozaitis užims vyriausiojo vargdienio ir nuskriaustojo vaidmenį: tokią liūdną veido išraišką ir tokį laidotuvių vedėjo balsą iki jo buvo ištobulinęs tik Rolandas Paksas. Kalbant poezijos kalba, „rymo ramunėlė rudenio arimuos“. Vieniša gėlelė, kurią draskys ir laužys viesulai. Nuskriaustai rinkėjų daliai kaip tik tokio ir reikia.

Kiekviena maisto prekių parduotuvė, pigi ar prabangi, visada turi apatinėje lentynoje pačių blogiausių gėrimų, klaikių birzgalų plastikiniuose buteliuose rinktinei publikai iš gyvenimo dugno.

Taip ir apatinei rinkėjų lentynai reikia savo lyderio, ir jie dabar jį gavo.

Galėsime dabar daug mėnesių kraupti nuo primityvios retorikos – bus nesibaigiančios šiaudinių patriotų Užgavėnės su iškamšų deginimu.

Tai nieko baisaus. Bus blogiau, jei visa tai patiks ne tik apatinės lentynos gyventojams, bet ir kiti rinkėjai eis ir balsuos už liūdnąjį politikos zombį – iš paikumo, avantiūrizmo arba lietuviško abejingumo savo pačių likimui. Esu gyvas viltimi, kad taip blogai mes dar nenusipelnėme.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Ušackas pranešė, kad pralaimėjęs Šimonytei partinius rinkimus, Prezidento posto nesiektų (148)

Prie Prezidento rinkimų starto linijos – ir Ingrida Šimonytė . Ką pasirinks TS–LKD: ją ar...

Karbauskis už Grybauskaitės pasiūlymo mato kyšančias farmacininkų ausis (567)

Tikrasis prezidentės pateiktų priemonių konkurencingumui didinti tikslas yra sustabdyti planus dėl...

Lietuviai nukeliavo į turistų aplenkiamą Iraną: šiurpių mirties bausmių vieta stebino svetingumu (45)

Keliauti į Iraną sugalvojau tada, kai perskaičiau daug informacijos apie tenykščius žmones, jų...

Broliai Ballai autobusu grįžo į Lietuvą (14)

Sausio mėnesį krepšininkai Lamelo ir LiAngelo Ballai atvyko į Lietuvą. Tuo metu Vilniaus oro...

Nekaltas pirkinys oro uosto užkandinėje baigėsi tragedija (24)

Viena mergina mirė nuo stiprios alergijos sezamams, kai oro uosto kavinėje „Pret a Manger“,...

Putinas pateikė savo versiją dėl lėktuvo numušimo Sirijoje Kremlius išplatino viešą pareiškimą (303)

Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pirmadienį Izraelio premjerui Benjaminui Netanyahu pareiškė...

Per žiniasklaidos dieną Valančiūnas driokstelėjo: galime išspardyti kitų užpakalius (5)

Toronto „Raptors“ žiniasklaidos diena neaplenkė ir komandos vidurio puolėjo 26 metų Jono...

Lengviausias būdas iššveisti pridegusį puodą: jokio mirkymo – prireiks tik vienos priemonės (22)

Kam gi nepasitaiko, kad ruošiant maistą pora minučių, kurioms žūtbūt prireikia pasitraukti nuo...

Didelė audra: kur laivams saugiau – uoste ar atvirame vandenyje? (4)

Laivai audrų vengia. Jų krovinys yra brangus, įgula – neišmatuojamai vertinga, o laikas –...

Karšta kaip liepsna: Australijos ugniagesiai kalendoriui fotografavosi su gyvūnėliais (27)

Nuo 1993-ųjų Australija kiekvienais metais džiugina viso pasaulio moteris – šių metų leidinys...