aA
Šį pavasarį, kai Seimo Konstitucijos salėje buvo svarstomas naujo Mokslo ir studijų įstatymo projektas, politologas Antanas Kulakauskas, stebėdamasis mokslo ir studijų reformos vykdytojų beatodairiškumu, vaizdžiai apibūdino, kad jie jam primena raitelį be galvos. Tai buvo tarsi seno lietuviško frazeologizmo – nelėk, pametęs galvą - parafrazė.
Gintaras Songaila
Gintaras Songaila
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Tikėjimas žirgu. Anot A. Kulakausko, Švietimo ir mokslo ministerijos vadovai pasirinko principą: svarbiausia pradėkime reformą, o po to pažiūrėsime, kas išeis. Tačiau šis aršiausių reformos šalininkų beatodairiškumas, manau, atsirado ne iš lengvabūdiško užsispyrimo, bet iš begalinio tikėjimo įvedamu „lėšos paskui studentą“ principu, – tikėjimo, kad studentiškų pasirinkimų suma paskatins reikiamus sistemos persitvarkymus, ir ilgainiui, veikiant rinkos mechanizmams, savaime užtikrins studijų kokybės augimą.

Ar reikalinga raiteliui galva? Nesusikalbėjimas mokslo ir studijų reformos svarstymuose, manau, vyko dėl skirtingo pamatinio įsivaizdavimo – dėl to, ką mokslo ir studijų reformoje laikyti raitelio žirgu, o ką - raitelio galva. Jau tada buvo aišku, kad dabartinio švietimo ministro ir jo komandos nuomone, patys rinkos mechanizmai ir yra vienintelė tikroji raitelio galva (ir kitokios, anot jų, visai nereikia). O reformos kritikai joje matė tik raitelį be galvos – tik studentiško „krepšelio“ principą, tarsi žirgą, ant kurio begalvis raitelis keliaus nežinia kur.

Įstatymas numatė ne tik „krepšelį“. Vis dėlto, naujame Mokslo ir studijų įstatyme, šalia studijų finansavimo pagal „krepšelio“ principą, buvo paliktas ir vadinamas tikslinio finansavimo instrumentas – studijų kryptims, specialybėms, kurių reikia valstybei, finansuoti, nepaisant studentiškos mados klyksmo. Pagaliau, išlieka ir valstybės išlaikomų vietų (jos apmokamų krepšelių gerai besimokantiems studentams) bendro skaičiaus perskirstymo pagal strategiškai svarbias valstybei studijų kryptis galimybė.

Valstybės strategija – raitelio galva. Visi saugikliai ir kompensaciniai mechanizmai praverstų, jei valstybė turėtų bent apytikslę nacionalinę strategiją kokių specialistų jai reikės greitai kintančioje ir globalioje konkurencinėje aplinkoje. Taigi, valstybės aukštojo mokslo strategija kartu su „valstybės užsakymo“ instrumentais – ir būtų aukščiau minėto „raitelio galva“. Ar ji buvo sukurta iki reformos? Ne, nebuvo. Taigi, nebuvo nei galvos, nei žirgo. Tik ši aplinkybė ir nulėmė rizikingą apsisprendimą – pradėti reformą.

Proga atrasti pamestą galvą. Buvo akivaizdu, kad viską palikti taip, kaip yra – tai irgi kelias į niekur (galbūt lėtesnis, o gal ir ne). Seimo apsisprendimą už reformą nulėmė viltis, kad ant grėsmingai pajudėjusių aukštojo mokslo sistemos pagrindų (užsėdus ant „krepšelio“ žirgo) nebebus kitos galimybės, kaip tik pagaliau pradėti rimčiau galvoti apie ateitį. Galvoti reikėtų ne tik studentui, bet ir Švietimo ir mokslo ministerijai, Vyriausybei. Žodžiu, turėti galvą. Atgauti sąmonę valstybėje. Prisipažinsiu, viltis buvo naivoka. Gal tai buvo saviapgaulė?

Pažadai, kad raitelis nelėks, kur papuola. Priimant naująjį Mokslo ir studijų įstatymą, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas Valentinas Stundys nuramino beveik visus skeptikus TS-LKD frakcijoje, teigdamas, kad pirmaisiais reformos metais išryškės taisytini dalykai. Jokių tragedijų taip greit (per vienerius metus) esą neatsitiks ir dar spėsime patobulinti įstatymą bei priimti reikiamus poįstatyminius aktus, protingai atsižvelgdami ne į kokias nors išankstines baimes, bet jau į tikrovę. Bus suformuota nauja valstybės strategija, pritaikyti įstatyme apibrėžti tikslinio finansavimo mechanizmai (tik ar tam liks lėšų?), bus apsispręsta, kiek krepšelio modelis tinka menams ir sportui (nes jau tuomet buvo aišku, kad netinka), bus sukurta nauja mokytojų rengimo sistema (nes jau tuomet buvo matyti, kad esamą „senąją“ sistemą galutinai palauš „krepšelis“) ir t.t. Be to, juk ir neįmanoma visko iš anksto numatyti.

Interpeliacija – be žvilgsnio į ateitį. Interpeliacijos metu Švietimo ir mokslo ministras daugiausia buvo klausinėjamas apie praeitį, apie klaidas, kurios buvo padarytos, imantis reformos. Tačiau daugelio klaidų buvo neįmanoma išvengti tiek dėl reformos strimgalviškumo, tiek ir dėl krizės poveikio. Todėl priimtame įstatyme geriau buvo numatyti vieneriais metais vėlesnę reformos pradžią ir taip jai geriau (ir ramiau) pasirengti. Nors į šiuos siūlymus nebuvo atsižvelgta, kaip ir į Seimo įpareigojimą Vyriausybei dar vasarą pateikti ir pradėti svarstyti Mokslo ir studijų finansavimo įstatymo projektą, tačiau interpeliacijos metu paaiškėjo, kad pagrindinė bėda yra visai ne ta.

Negeri begalviškumo ženklai. Pasirodė, ministrui bent kol kas visai nerūpi ryškėjanti tendencija, kad dėl pradėtos reformos mūsų valstybėje atsiranda akivaizdžios rengsimų specialybių spragos tiksliuosiuose ir technologiniuose, humanitariniuose ir kai kuriuose biologiniuose moksluose (studijų kryptyse), nekalbant jau apie aukščiau minėtą mokytojų parengimo problemą. Neišgirdau kokio nors rūpesčio, kad gali išnykti kai kurios specialybės, kurios gyvybiškai būtinos Lietuvos kultūros plėtrai ir t.t. Neišgirdau ir kokių nors rimtesnių pasiūlymų dėl gresiančios socialinės atskirties aukštojo mokslo prieinamume. Neišgirdau ir jokio nerimo dėl sudaromų universitetų tarybų sudėties...

Kas kam iš tikro rūpi. Ministras „neatmetė galimybės“, kad reikės taikyti įstatyme numatytus tikslinio finansavimo mechanizmus (tačiau, tik „nebent viešojo saugumo srityje“). Jis pareiškė, kad nei valstybė, nei verslo asociacijos nepajėgios planuoti specialistų poreikio („nes gyvenimas dabar greitai keičiasi ir mes galime priplanuoti pro šalį“), todėl apie tai, ko reikia valstybei, „nuspręs patys universitetai“ (suprask, atsižvelgdami į tai, kur su savo krepšeliu bus linkę ateiti studentai). O problema, kaip parengtus specialistus išlaikyti Lietuvoje, dabartinei Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybei visai neegzistuoja.

Ministerija šiandien labiausiai rūpinasi mokslo institutų prijunginėjimu prie Vilniaus universiteto ir turbūt tikisi, kad taip šis universitetas greičiau pateks į geriausių pasaulio universitetų 500-tuką. Nemanau, kad kam nors šiandien iš tikro rūpėtų atlaisvinamų patalpų, kuriose šiandien įsikūrę institutai, įtraukimas į nekilnojamo turto verslą... Tačiau, kas žino, kaip ten bus ateityje, kai krizė pasibaigs.

Kas atmerks trečiąją akį reformos vaiduokliui? Sutinku, kad gal ir per greitai norėjosi naujos mokslo ir studijų plėtros vizijos. Taip pat sutinku, kad pirmąsias profesionalias išvadas ekspertai galės padaryti tik po kokybinės pirmųjų reformos rezultatų analizės. Tačiau jau aišku, kad Švietimo ir mokslo ministerijos vadovybėje jokios motyvacijos kurti kryptingą valstybės strategiją aukštojo mokslo srityje nėra. O tai reiškia, kad valdančiosios koalicijos viduje reikia intensyvios diskusijos ir aiškaus naujo politinio susitarimo, kas bus toliau daroma mokslo bei studijų srityje ir, beje, kokie pertvarkymai ir kokiu pagrindu bus įgyvendinami ne tik „aukštajame moksle“, bet ir bendrojo lavinimo sistemoje.

Jau akivaizdu, kad tokio sutarimo reikia ir nacionaliniu mastu, tarp visų parlamentinių partijų. Pavyzdžiui, reikia aiškumo, ar bus mėginama pasukti Laisvosios rinkos instituto pasiūlytu nacionalinės švietimo griovimo keliu – kad kiekviena mokykla turėtų teisę pasirinkti mokymo turinį ...

Politinėje erdvėje noro kalbėtis aiškiai nepakanka. Šiurpu, kaip nesinorėtų, kad raitelis tęstų savo kelionę, taip ir neatgavęs orientacijos (nenustatęs naujų gairių).

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

D+Naomi Kresge, Tim Loh, Fergal O'Brien, DELFI

Ekspertai: omikron – dar ne pabaiga, galimas ir juodasis scenarijus

Dvejus metus sėjęs užkratą ir mirtis, COVID-19 ir vėl keičiasi. Omikron atmaina plinta...

Lietuvos aviacijoje pažėrė naujienų: kelionės brangs, bet žada daug naujų krypčių (4)

Praėję metai visai aviacijos industrijai buvo itin permainingi metai. Vasarą Lietuvoje sparčiai...

Pedofilui mirtiną egzekuciją surengęs žudikas: tai buvo jaunystės klaida (97)

„Tai buvo jaunystės klaida, už kurią jau pakankamai sumokėjau“, – įsitikinęs dėl tyčinio...

D+Vaidas Mikaitis

Uždariausios valstybės diktatorius įsigeidė sunaikinti vienintelį patrauklų šalies objektą: ar jam pavyks užverti pragaro prieangį?

Turbūt pastebėjote, jog paskutiniai du mano pasakojimai buvo apie buvusias sovietines centrinės...

Orai: aprimus vėjui naktimis pašals smarkiau

Sekmadienį šalyje jau sustiprės aukšto atmosferos slėgio laukas. Nors debesų vis dar bus...

Kaunas pradeda savo kaip Europos kultūros sostinės metus: minios žmonių susirinko į atidarymo renginį (45)

Sausio 22-ą, šeštadienį, Kaune prie „Žalgirio“ arenos minios žmonių susirinko į renginį...

D+Modesta Meškė

Tai yra madingiausia ir gražiausia antakių forma šiais metais: įkvėpė seksualioji aktorė, į kurią daugelis nori lygiuotis

Pažiūrėję į save veidrodyje atkreipkite dėmesį į vieną svarbią išvaizdos detalę –...

Palydovai užfiksavo, kas vyksta Žemės atmosferoje: per metus – kardinalūs CO2 pokyčiai (26)

Šioje animacijoje pavaizduota, kaip augalai sugeria ir išskiria anglies dioksidą keičiantis metų...

D+Giedrė Balčiūtė

Atsakė į amžiną klausimą: valytis dantis geriau prieš pusryčius ar po?

Dantis būtina valyti dukart per dieną – ryte ir vakare, tik taip juos išsaugosime sveikus. Tai...

Gyventojai stveriasi už galvų: už šildymą moka šimtais eurų, bet namuose – vos 15 laipsnių šilumos (122)

Sąskaitos už šildymą skaičiuojamos sumokant šimtus eurų, tačiau namuose – vos 15-17...