Tai matėme ir praėjusių metų liepą Vilniaus NATO viršūnių susitikime. Sprendimo nepriėmimas dėl Ukrainos narystės, jau šiandien gana akivaizdu, ne tik nesustabdė kokios nors eskalacijos, kurios baimintasi, o paskatino agresorę Rusiją dar nuožmiau elgtis karo lauke ir net mėginti perimti iniciatyvą.
Ir jeigu tuo aspektu laikas tarp Vilniaus ir Vašingtono viršūnių susitikimų ir toliau bus politiškai tuščias, sprendimų nebus ieškoma, Ukraina nebus pakviesta prisijungti prie NATO ir per Vašingtono viršūnių susitikimą. Beveik galima neabejoti, jog tai turės dar blogesnių pasekmių ir ne tik nuo agresoriaus kenčiančiai šaliai, bet ir visam Europos saugumui.
Jau vien todėl, nepaisant visų nepalankių aplinkybių, o jų – nemažai, privalėtume kartu su bendraminčiais partneriais veikti dar aktyviau, siekti atitinkamų koalicijų Aljanso viduje ir stumti šį klausimą. Nes tik aktyvus politinis veikimas, o ne laukimas gali keisti situaciją, juolab, kad visi įmanomi kompromisai dėl Ukrainos narystės Aljanse atidėjimo jau pasiekti.
Neatsitiktinai ir Henry Kissingeris galiausiai pakeitė savo nuomonę ir interviu „The Economist“ pareiškė, jog „Ukraina turėtų būti priimta į NATO, kad būtų užtikrintas Europos saugumas“. Tai jis pareiškė prieš pat NATO viršūnių susitikimą VIlniuje, kuriame toks sprendimas vis tik nebuvo priimtas.
Istoriškai atsitiko taip, jog Lietuva įstojo į NATO ir Europos Sąjungą tais pačiais metais – šiemet minėsime jau dvidešimtmetį. Pavyzdžiui, Lenkija įstojo į NATO 1999-aisiais, o Į Europos Sąjungą kartu su Lietuva ir kitomis Rytų Vidurio Europos šalimis – 2004-aisiais, t. y. po penkerių metų. Ir nors čia nėra kokių nors aiškesnių integracijos taisyklių, vis tik būsimos Bendrijos narės saugumo klausimai yra pirmesni.
Ukraina šiuo metu, kaip žinome, yra pakviesta derybų dėl narystės Europos Sąjungoje, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen pažadėjo, jog iki šių metų vasaros pradžios bus pateikta stojimo derybų programa. Tai labai reikalingi žingsniai, tačiau jie užims nemažai laiko, ne vienus metus.
Vis tik būsimos Bendrijos narės saugumo, o ir teritorinio vientisumo klausimai išliks, nepakaks tik dvišalių kai kurių Vakarų šalių saugumo garantijų Ukrainai, nors jos ir svarbios, kaip ir šią savaitę Paryžiuje vykęs Europos lyderių susitikimas, turintis paskatinti šalis teikti įvairiapusę paramą Ukrainai dar greičiau.
Todėl pradėti vienokias ar kitokias derybas su Ukraina dėl narystės Aljanse, mano nuomone, šiuo metu yra esminis klausimas. Ukrainos dalyvavimas NATO–Ukrainos taryboje ar kitokios realaus sprendimo atidėliojimo formos jau nebeveiksnios ir net savotiškai skatina Kremlių tolimesnei agresijos eskalacijai.
Tokios ar daug aktyvesnės, pavyzdžiui, „sesijinės“ derybos su Vakarų partneriais dėl Ukrainos narystės Aljanse sąlygų šiuo metu būtų svarbios mažiausiai dėl trijų priežasčių. Pirmoji – jos suteiktų pozityvų impulsą pačiai Ukrainos visuomenei, kuri yra kankinama ne tik karo, bet ir įvairiausios rusiškos propagandos prieš NATO.
Antroji – Vakarų partneriams taip pat ne mažiau svarbu išlaikyti savo pažadus, nes Kremliaus propaganda jau dabar naudoja naratyvą, esą Vakarai ciniškai išdavė Ukrainą, nei į NATO, nei į Europos Sąjungą ji neįstos. Tai ypač pavojinga ir destruktyvi propaganda, siekianti įtvirtinti Ukrainos visuomenės nusivylimą Vakarais, kuris palengva jau pradeda reikštis.
Ir pagaliau trečioji priežastis. Būsimose vienokiose ar kitokiose taikos derybose Ukraina, kad ir „be penkių minučių NATO narė“, įgytų daug didesnį politinį svorį apginti savo interesus, išlaisvinti savo teritoriją, atstatyti karo suniokotą šalį, padėti ukrainiečiams grįžti į Tėvynę.
Ar įmanoma pasiekti NATO šalių narių konsensusą dėl Ukrainos narystės, kai matome, jog daug „lengvesniais“ atvejais, kaip pavyzdžiui, dėl Švedijos narystės vien ratifikacijos kyla tiek problemų? Neįmanoma tik tuo atveju, jei to nebus siekiama arba tam pristigs politinės valios.
Žinome, jog NATO viršūnių susitikimas Vašingtone liepą vyks jau iš esmės JAV prezidento rinkimų įkarštyje, kas neabejotinai bent iš dalies nukreips šios šalies politinį dėmesį nuo Ukrainos ir apskritai Europos saugumo problemų. Pagaliau tai svarbu ir todėl, jog niekas negali prognozuoti, o kokia gi bus JAV politika po prezidento rinkimų.
Tiesa, reikia prisiminti, kad kai kas dar Vilniaus viršūnių susitikimo metu galvojo, jog Joe Bidenas atidėliojo sprendimą dėl Ukrainos narystės, kad tai padarytų Vašingtone, kas galbūt būtų svarbu jo rinkimų kampanijai.
Tačiau matome, jog respublikonų ir demokratų priešprieša palengva įtraukia ir geopolitinius iššūkius, ardo tradicinį abiejų partijų respublikonų ir demokratų politinį konsensusą užsienio politikos klausimais ir net paramą kovojančiai Ukrainai, ko dar prieš metus niekas nė neįsivaizdavo.
Kodėl H. Kissingeris, geopolitikos patriarchas visomis prasmėmis, pakeitė savo nuomonę dėl Ukrainos narystės NATO? Todėl, kad matė, jog JAV ir Europa aktyviai ginkluoja Ukrainą ir ji taps geriausiai ginkluota šalimi, bet su mažiausiai strategiškai patyrusia šalies vadovybe, kuri, beje, po rinkimų dar gali ir pasikeisti. Vadinasi, Ukrainos priėmimas į Aljansą jau Vašingtono viršūnių susitikimo metu yra esminis klausimas.
Šių metų NATO viršūnių susitikimas Vašingtone – galbūt paskutinis šansas lemiamiems geopolitiniams sprendimams, kurie įtrauktų Ukrainą į Aljansą ir pradėtų formuoti naują Europos saugumo architektūrą kartu su ja. Todėl nepaisant visų nepalankių aplinkybių, būtina nesižvalgant padaryti viską, kad tai ir įvyktų.
