Tačiau ne tik Ukrainos. Rečiau prisimenama, jog tuo pačiu metu ir Armėnija ketino tokią pačią sutartį su Europos Sąjunga pasirašyti, tačiau Kremlius Vilniaus Rytų partnerystės viršunių susitikimo Vilniuje išvakarėse išsikvietė Armėnijos prezidentą Seržą Sargsianą į Maskvą ir privertė tos sutarties atsisakyti.
Dar daugiau, kone per vieną naktį tuometis Armėnijos vadovas pasuko šalį priešinga kryptimi – pasirašė sutartį dėl stojimo į Eurazijos ekonominę sąjungą, kuri, beje, kokios nors apčiuopiamos ekonominės naudos šaliai per daugiau nei dešimtmetį taip ir nedavė, jei nepasakytume priešingai: sulėtino ekonomikos modernizaciją, ūkio vystymąsi, dar padidino šalies energetinę priklausomybę nuo Rusijos.
Šį žingsnį kai kurie Armėnijos politologai laiko „juodžiausia diena“ Armėnijos politikoje. Su kuo sunku nesutikti, ko pasekmės šiandien kuo akivaizdžiausiai matomos. Ir dar nežinia, ar kada nors bus įveiktos, o jeigu ir įveiktos, tai neabejotinai pareikalaus jau daug didesnės kainos, laiko, iš esmės nuoseklesnių veiksmų bei strateginės ištvermės.
Tenka pripažinti, jog tuo metu dauguma jos politikų ir net didžioji armėnų visuomenės dalis naiviai galvojo ir tikėjosi, jog bendradarbiavimas su Rusija bent jau užtikrina jiems saugumą, o ypač nuo Azerbaidžano kėslų užimti Kalnų Karabachą. Tai ne sykį girdėjo ir šių eilučių autorius iš įvairių Armėnijos politikų bei ekspertų, o ir iš to paties čia jau minėto Seržo Sargsiano, kuris mums susitikus dar buvo Armėnijos gynybos ministru.
Laikas parodė, jog šios viltys buvo nepagrįstos – Rusija, nepaisant visų pažadų, sutarčių ir Armėnijoje dislokuotų karinių pajėgų, nė piršto nepajudino, kuomet Azerbaidžanas įsiveržė į Kalnų Karabachą. O kai kuriais atvejais net ir trukdė, nes santykiai su Azerbaidžanu, o ypač su Turkija Rusijai šiuo metu daug svarbesni nei armėnų saugumas.
Armėnija ne tik praleido 2013-ųjų progą pasirašyti sutartį su Europos Sąjunga, tačiau ir neišsaugojo pozicijų Kalnų Karabache, neapgynė ten gyvenusių savo tautiečių. O ir toliau yra spaudžiama Azerbaidžano atidaryti „koridorių“ per savo teritoriją į Nachičevanės autonominę respubliką, kuri priklauso Azerbaidžanui ir laikoma eksklavu.
Apsupta Azerbaidžano, Turkijos, Irano ši šalis tik šiaurėje turi iš esmės vienintelį draugišką kaimyną – Sakartvelą, kuris jau yra pakviestas derybų su Europos Sąjunga, jeigu toliau vykdys reikalingas reformas. Nors šiuo aspektu yra nemažai abejonių, ypač, kai vietoje reikalingų reformų ten kažkodėl svarstomi rusiško pavyzdžio „užsienio agentų“ ir panašūs įstatymai.
Tokioje nepavydėtinoje padėtyje, keletą kartų pakeitusi savo užsienio bei saugumo politikos kryptis, blaškydamasi, Armėnija vis tik vėl mėgina gręžtis į Europą ir, regis, sulaukia gana pozityvaus atsako iš Briuselio, tačiau tai – tik kelio pradžia, pagaliau teisinga kryptimi.
Prieš geroką savaitę Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją apie dvišalių ryšių stiprinimą, palaikė Armėnijos posūkį į eurointegraciją. Savo ruožtu Jerevano politikai pradėjo diskusiją apie Armėnijos kreipimąsi į Europos Sąjungą dėl narystės. Kai kurie tikisi, jog dar šią vasarą Armėnija, praėjus vienuolikai metų nuo buvusios galimybės tai padaryti, pasirašys asociacijos sutartį su Europos Sąjunga. Tiesa, jie šiuo klausimu anaiptol nėra vieningi, o išsaugoti eurointegracinę kryptį, neturint visų politinių jėgų sutarimo, bus labai sunku, jei apskritai įmanoma.
Šiuo metu jau veikia Europos Sąjungos stebėtojų misija prie Armėnijos ir Azerbaidžano sienų. Įvyko trišalis JAV–ES–Armėnijos susitikimas, dalyvaujant Anthony'iui Blinkenui, Ursulai von der Leyen ir Nikolui Pašinianui. Susitikime pažadėta JAV ir ES finansinė parama Armėnijai, siekianti per trečdalį milijardo eurų, šiuo metu šaliai ypač aktuali.
Prancūzija, pirmoji NATO šalis, sutiko remti Armėniją, ligšiol formaliai promaskvietiškos Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos narę (!?), ginklais ir karių apmokymu. Visa tai sukėlė kone isteriją Maskvoje ir Baku, kurie prapliupo grasinimais, tačiau gana akivaizdu, jog jie darys viską, kad sutrukdytų Armėnijai eiti pasirinktuoju eurointegracijos keliu.
O tam jie turi, deja, nemažai svertų, vienas pavojingiausių – vėl stumtelėti kokiu nors pretekstu ar be jo Azerbaidžaną į karą prieš Armėniją. Šiuo metu Azerbaidžano eskaluojama „teisė į koridorių“, kad pasiektų Nachičevanės eksklavą, iš esmės ir yra tokio preteksto kūrimas.
Ir nors Ukrainos atžvilgiu nuo pat karo su Rusija pradžios Armėnijos pozicija atsargi, visgi galiausiai buvo nuspręsta pasiųsti kariaujančiai šaliai humanitarinės pagalbos. O Europos Vadovų Tarybos paraštėse Granadoje pernai įvyko pirmas dvišalis Volodymyro Zelenskio ir Nikolo Pašiniano susitikimas. Jerevane palengva auga supratimas, jog Ukrainos pergalė kare su Rusija būtų labai svarbi, jei ne lemianti sąlyga, atveriant armėnams eurointegracijos kelią.
Išsivaduoti iš tokios geopolitinės padėties gniaužtų Armėnijai, kurią kažkas gana taikliai pavadino „Kaukazo belaisve“, bus ypač sunku. Tai lemia ne tik geopolitinė ar tiesiog geografinė situacija, bet ir klaidos, kurias šalis padarė praeityje, įsiveldama į karinius konfliktus dėl Kalnų Karabacho, mėgindama „atsisėsti“ ant dviejų – šiuo atveju, Maskvos ir Briuselio – kėdžių, o galiausiai atsisakydama 2013 metų šanso Vilniuje pradėti realų suartėjimą su Europa.
Šalyje dar pernelyg didelė ekonominė, energetinė, o ir informacinė Rusijos įtaka, iš kurios išsivaduoti nėra paprasta. Pavyzdžiui, deklaruodama europinę kryptį, Armėnija lig šiol padeda Rusijai apeiti sankcijas pačiomis įvairiausiomis kryptimis: nuo dvigubo panaudojimo techninių detalių, mikroschemų iki prabangos prekių.
Armėnams akivaizdžiai stinga ne tik vidaus politinio konsensuso, bet ir nuoseklumo dėl pasirinkto užsienio bei saugumo politikos kurso. „Kaukazo belaisvė“ Armėnija – o tokia gali tapti ir Sakartvelas, – jei nevykdys reikiamų reformų, liks ne tik apsupta priešiškų šalių, bet ir neišsivadavusi iš savo pačios prietarų bei vidinių nesutarimų dėl pasirinktos krypties.
