Ministras akcentavo vis mažėjančią Vakarų paramą Ukrainai, vis didėjančią Rusijos pergalės tikimybę ir kad kitu V. Putino taikiniu gali tapti kaimyninės valstybės, pavyzdžiui Lietuva. Vieni kvietė įsiklausyti į šiuos ministro išsakytus argumentus ir pradėti aktyviau ruoštis, kiti tai vadino nereikalingu isterijos kėlimu arba rinkimų kampanijos dalimi. Aprimus emocijoms galime pabandyti giliau pažvelgti į karo tikimybę ir kas prie to gali vesti.
Kalbant apie ateitį mes negalime apsieiti be tam tikrų spekuliacijų. Mes nežinome, kada ir kaip pasibaigs karas Ukrainoje, mes nežinome, kokia bus svarbiausių pasaulio rinkimų Jungtinėse Valstijose baigtis, mes nežinome kada Rusija bus pilnai pasirengusi karui su NATO, mes nežinome daug ko. Tačiau mes galime kalbėti apie ateitį bandydami į ją žvelgti racionaliai ir tyrinėdami karų priežastis.
Karas yra paskutinė priemonė diplomatijos įrankių arsenale primesti kitai valstybei savo valią ir, teoriškai kalbant, kuo karas sunkesnis, kuo jis daugiau kainuoja, tuo daugiau valstybės dės pastangų jo išvengti.
Jeigu mes sutinkame su idėja, kad taika yra natūralus žmonijos būvis, o karas yra anomalija, vadinasi visuomenės ir politinių lyderių klaidos, karo kainos ignoravimas arba pasiryžimas tą kainą sumokėti privedė prie konflikto. Tai apsvarsčius galime pastebėti kelias priežastis kodėl prasideda karai ir atsakyti į klausimą, kodėl Rusijos autokratas Vladimiras Putinas nusprendė 2022 metais pradėti invaziją į Ukrainą.
Pirmoji priežastis – ideologinė. Ukrainiečių tautos ir valstybės menkinimas, nuolatinis akcentavimas, kad ukrainiečiai ir rusai yra viena tauta, Ukrainos valstybė tiesiog buvusi sovietų Rusijos projektu, o dabar esanti nepavykusia ir valdoma neo-nacių režimo, – rodo nacionalistines ir ideologines V. Putino paskatas okupuoti savo kaimynę. Šiam tikslui ir asmeninės šlovės siekimui Rusijos lyderis yra pasiryžęs paaukoti daug išteklių.
Antra, karo kainos ignoravimas. Tam, kad išlaikytų savo autokratinį režimą V. Putinas gali didžiąja dalimi ignoruoti karo kainą, kurią patirs paprasti Rusijos žmonės arba kareiviai. Dėl šios priežasties autoritariniai valstybių vadovai apskritai yra labiau linkę pradėti karus.
Trečia, priešo nuvertinimas. Pirmosios karo savaitės parodė, kad Rusija nuvertino Ukrainos visuomenės nusiteikimą ir kariuomenės galimybes gintis.
Ukrainos visuomenė nepasitiko Rusijos karių kaip „išlaisvintojų“ kaip buvo tikėtasi prieš karą, o po nesėkmingo bandymo paimti Kyjivą agresoriaus pajėgos turėjo pasitraukti iš šiaurinės Ukrainos dalies, o vėliau ir iš Charkivo regiono.
Tokia strateginė klaida galėjo įvykti tik dėl dviejų priežasčių: arba Rusijos žvalgyba nesugebėjo surinkti informacijos apie savo būsimą priešininką ir jos įvertinti, arba tokia informacija buvo surinkta, tačiau ji nebuvo pateikta V. Putinui, arba buvo jo ignoruota.
Vis dėlto reikia pabrėžti, kad V. Putinas turėjo priežasčių nuvertinti Ukrainą. Karo išvakarėse Ukrainos visuomenė buvo susiskaldžiusi, o Volodymyro Zelenskio vyriausybė buvo nepopuliari (teigiamai vertino tik 31 proc. ukrainiečių).
Tuo metu Rusija turėjo, kaip buvo manyta, reformuotą ir efektyvią kariuomenę bei sėkmingai pasibaigusių karinių operacijų sąrašą (Sakartvelas 2008 metais, 2014 metų Krymo aneksija ir Donbaso, Luhansko atplėšimas nuo Ukrainos).
Pagaliau, žvelgiant į geopolitiką iš realistinės pusės, susiduriame su nepasitikėjimo problema. Globalioje arenoje valstybės nėra visiškai užtikrintos, kad aplinkinės šalys jų neužpuls, todėl kartais renkasi karą pradėti pirmos, nelaukiant kol kita pusės sustiprės. Tai gali iš dalies paaiškinti kodėl Rusija būtent 2022 metais pradėjo invaziją į Ukrainą.
Ukrainos demokratizacija, spartus ginklavimasis ir kariuomenės modernizavimas bei stiprėjanti integracija su Vakarais galėjo paskatinti Kremlių pradėti invaziją siekiant sustabdyti Ukrainos tolimesnį karinį stiprėjimą ir visišką pasitraukimą iš menamos Rusijos įtakos sferos. Tarptautinės aplinkybės tam irgi buvo palankios. Tuo momentu Vakarų visuomenės buvo susiskaldžiusios ir pavargusios po COVID-19 pandemijos, o chaotiškas NATO pajėgų pasitraukimas iš Afganistano turėjo neigiamos įtakos JAV ir kitų Aljanso valstybių santykiams. Rusija galėjo tikėtis mažesnės Vakarų vienybės ir paramos Ukrainai.
Tai aptarus galime pereiti prie teorinių apmąstymų apie Rusijos ir NATO karą.
Ideologinis pagrindas tokiam karui egzistuoja. V. Putinas ilgai laikėsi revizionistinės užsienio politikos siekiant sugriauti nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nusistovėjusią Vakarams palankią tarptautinę santvarką ir didinti Rusijos įtaką joje. Rusijos užsienio politika taip pat pasižymi bandymu atgauti anksčiau jai priklausiusias teritorijas ir savotiškai atkurti imperiją.
Nors ideologinis kriterijus yra svarbus, tačiau to neužtenka karui tarp Rusijos ir NATO prasidėti.
Akivaizdu, jog tokio karo kaina būtų milžiniška abiem pusėms. V. Putinas turėtų rimtai skaičiuoti, ar tokio konflikto kaina nėra per aukšta, ir ar nereikštų jo režimo žlugimo. Tokią kainą Rusija gali minimalizuoti keliais būdais: tinkamu pasiruošimu, sąjungininkų pagalba arba elementariu oportunizmu.
Tinkamas pasiruošimas reiškia ne tik kariuomenės ir visuomenės parengimą konfliktui, bet ir logistinį pasiruošimą, todėl Rusijos planuose svarbų vaidmenį vaidina Ukraina. Hipotetiškai galime teigti, kad Rusija negali pradėti karo su NATO prieš tai neįveikus Ukrainos ir savo karo mašinai nepajungus jos resursų ir teritorijos.
Tai padarius Rusija gautų prieigą prie lengvai apginamų geografinių pozicijų: visos šiaurinės Juodosios jūros pakrantės ir Karpatų kalnyno vakarinėje Ukrainos dalyje, kurios padėtų ginantis nuo NATO puolimo. Kitu atveju Rusija su NATO turėtų visą laiką kovoti sunkiai apginamoje masyvioje Rytų Europos lygumoje, kuri driekiasi nuo Lenkijos iki pat Uralo kalnų.
Vis dėlto, net Rusijai pavergus visą Ukrainą ir gavus priėjimą prie strategiškai svarbių geografinių barjerų, pergalė prieš NATO nebūtų garantuota, o karo kaina V. Putinui galėtų būti per didelė. Todėl Rusijai svarbu ieškoti panašų požiūrį į Vakarus turinčių sąjungininkų, kurie padėtų konfrontacijos metu. Viena tokių valstybių – Kinijos Liaudies Respublika.
Kinijos ir Rusijos santykiai paskutinį dešimtmetį intensyvėjo. Didėjo prekybos apimtys ir karinis bendradarbiavimas, o 2022 metais buvo pasirašyta „beribės“ draugystės sutartis siekiant abi valstybes priartinti prie to, ką būtų galima vadinti karine sąjunga. Vis dėlto prasidėjus karui Ukrainoje Rusijos ir Kinijos santykiai arčiau to nepajudėjo.
Kinija iki šiol atsisako (bent jau viešai) siųsti ginklus Rusijai, o nesutarimų pasitaiko net ir sprendžiant ekonominius klausimus. Matosi akivaizdžios „beribės“ šių dviejų valstybių draugystės ribos. Tačiau tai nereiškia, kad karinė sąjunga negalėtų susiformuoti ateityje. Hipotetiškai kalbant, karo tarp Kinijos ir JAV atveju Rusija galėtų prisijungti prie šio karo ir atidaryti antrąjį frontą prieš NATO Europoje. Tai leistų joms minimalizuoti karo kainą ir pergalę paversti labiau tikėtina.
Žinoma, NATO nėra Ukraina. Šiaurės Atlanto Organizacija yra stipriausias karinis aljansas žmonijos istorijoje. Todėl nepanašu, kad V. Putinas būtų linkęs nuvertinti taip, kaip 2022 metais nuvertino Ukrainą, ir pradėti naują invaziją. Tačiau nuvertinimui arba pervertinimui įtakos turi realus NATO pasiruošimas karui.
Aljanso valstybės per ateinančius kelis metus privalo didinti savo gynybos biudžetus ir skirti daugiau karinės pagalbos Ukrainai, idant ji nepralaimėtų. Jai pralaimėjus kitu Rusijos ir Kinijos taikiniu gali tapti karui nepasiruošęs NATO.
