G. Drukteinis. Didysis nacionalinis klausimas

Būtent tada ateina momentas, kai išpūtęs žandus išdidžiai tari: „iš Lietuvos“, kas, savaime suprantama, aplinkinių akyse kiekvieną mūsų padaro didžios šalies ir nacijos atstovu.
Šalies ir tautos, kuri davė pasauliui Donelaitį ir Čiurlionį, Sabonį ir Meilutytę, „piko-sekundinius“ lazerius ir šaltibarščius, puikius pokerio žaidėjus ir uolius darbininkus. Šalies ir tautos, kuri sulaikė islamo veržimasį į Vakarus ir sugriovė Sovietų imperiją. Šalies, kuri yra „tiltas tarp Rytų ir Vakarų“, „Baltijos širdis“ ir „Baltijos tigras“ (tiesa, pastarieji terminai yra jau šiek tiek pasenę).

Ir, kaip bebūtų keista, pasaulio žmonės mus puikiai pažįsta ir gerai žino, kur mes esame! Ir, būdami svetingi bei siekdami pademonstruoti savo erudiciją, jie mielai sušunka „o, taip! Soviet Union“ arba „Raša“. Jie žino, kaip lietuviškai ištarti „zdrasvstuite“, „na zdorovje“, „charašo“, „ubju“, „dūra“, „idi v žopu“, ir dar keletą lietuvių labai mėgiamų necenzūrinių žodžių. Į mūsų nerišlius pasiteisinimus, kad mes – ne rusai, o „dobryj denj“ – tai visai ne lietuviškai, Vakarai mandagiai palinkčioja galva ir šypsosi (ir visai neklausiai, o kaip gi reikėtų pasisveikinti lietuviškai...). Netgi Eurodisneilende, suvokus, į kokį ekstremalių išgyvenimų atrakcioną patekau ir pradėjau balsiai melstis hebrajiškai, šalia sėdintis visažinis Peliukas Mikis paguodė mane žodžiais: „Nebojsia, Giedrius, vsio budet charašo“... 

Nepaisant jų Sorbonos ir Luvro, mes jiems vis tiek kažkodėl esame „rusai“. Ir, tai suvokus, kiekvieną kartą karšta lietuvio patrioto širdis apsilieja krauju. 

Tačiau ar tai yra išties taip blogai, kaip tvirtina šaltas nacionalisto protas? Koks jausmas apimtų, pabandžius Vakaruose išties prisistatyti rusu – ir tai, patikėkite manimi, išties turi pozityviąją pusę.
Pradžiai atkreipkite dėmesį į tai, kokiais šių laikų Holivudo filmuose, o ir bendrai Vakarų kultūroje yra rodomi rusai, atvykę į mūsų hemisferą – ir apie tą naciją labai lengva susidarytų savo įspūdį, net niekada Rusijoje nebuvus (ir nenuvertinkite Holivudo galios – greičiausiai, net dabartinis lietuvių jaunimas nesuvoks, kas vyko Lietuvoje 1940 metais, kol Holivudas apie tai nesusuks filmuko). Tuose filmuose Jūs dažniausiai išvysite „ex-KGB“ smogikus (galingi, bebaimiai, bejausmiai, tradiciškai visi kariavę Afganistane ir Čečėnijoje), milijardierius, hakerius, prekeivius branduoliniais ginklais, nafta, antikvariatu ir deimantais. Holivudo akimis, rusai Vakaruose – tai šinšilų kailiniai ir „Faberge“ kiaušiniai, „akmeninė“ Putino charizma ir „naftos kranelis“. 

O lietuviai? Holivudo akimis, švelniai tariant, „aštriadančiai su golfo lazdomis“, užėmę ne tą pusę Antrojo pasaulinio karo metais, valgantys arklieną, stojantys iš savo vietų „Ryanair“ lėktuvui ratams vos palietus žemę – o tai visai ne „comme il faut“, kaip sakoma Prancūzijoje. Ir, beje, galų gale įrodžius, kad esi iš Lietuvos, susilauki ir klausimo, ar ne per brangu pačiam svečiuotis tokioje brangioje šalyje kaip Šveicarija...

(Beje, vieninteliai atvejai, kai bet kur pasaulyje aplinkiniams NIEKADA neiškildavo joks papildomas klausimas ar noras pasiveikinti egzotiška kalba, kai prisistatydavau esąs iš Izraelio. Su tos nacijos atstovais NIEKAM niekada nesinorėdavo juokauti, sveikintis „šalom“ ar klausinėti, kur ta šalis yra...)
Bet juokais kada pabandykite Vakaruose prisistatyti rusu. Tada kiekvienas imigrantas taksistas greitai suvoks, kad Jūsų apgaudinėti neverta – bus aprėktas, o gal ir paragaus slaviško kumščio skonio (su rusais apskritai vengiama juokauti, vėluoti ar juos kaip nors kitaip pašiepti į akis, mat, niekada nežino vakarietis, ar čia tik ne „Russian Mafia“ atstovas). Kiekvieno viešbučio konsjeržas suvoks, kad atvyko geri pinigai ir gera nuotaika (juoba, kad dabar Vakaruose rusai ėmė aktyviai supirkinėti prabangius viešbučius, ir kiekvieną kartą galite būti palaikytas „slaptu pirkėju“ – ši lengva vakarietiška paranoja irgi suteikia papildomų galimybių). Kiekvienas europietis greitai susivoks, kad jo socialinės garantijos ir ramus gyvenimas – tik apgailėtina parodija to, kam gyvenimas išvis duotas, o pasaulyje vis tiek dominuoja raumenų galia ir pinigas. Laiku ištarta abreviatūra „kei-džy-by“ – kaip bebūtų keista, bet Holivudo išauklėtiems vakariečiams vis dar kelia baimingą pagarbą. 

Mažytėje Didžiojoje Liuksemburgo kunigaikštystėje tris dienas iš eilės tris kartus eidavau išgerti kavos į tą pačią mielą kavinę, ir visus tris kartus vietinis barmenas su manimi maloniai pasiveikindavo „dobryj denj“, nors du kartus jam jau buvau paaiškinęs, kad esu lietuvis, o ne rusas. Žvelgdavau į jį ir aršiai lietuviškai spėliodavau, kažin, kaip jis sureaguotų, jei su juo kaskart sveikinčiausi žodžiais „Heil Hitler“, ir kaskart europietiškai suvokdavau, kad gyvenimas yra gražus, o, perafrazuojant rusų klasikus, „išsilavinimo stoka – pačių beraščių reikalas“. Galų gale, tas barmenas buvo tik žmogus, dirbantis fizinį darbą, gal net mokyklos nebaigęs ir pasaulį pažinęs tik iš kino filmų. Tačiau jis, kaip ir aš, o ir kiekvienas iš mūsų, tenorėjo gerai praleisti laiką, suteikti malonumą kitiems ir žinoti, kad rytoj vėl pakils Saulė – nesvarbu kur – Lietuvoje, Rusijoje, Izraelyje ar Čilėje. 

Todėl teneapkartina mūsų savigarbos ir gero laiko tas Didysis Nacionalinis Klausimas. Jau kelerius metus aš pats mielai mėgstu paklausti prancūzų ar belgų, kur yra jų šalys, ir kas čia per tokios gentys gyvena mūsų Europoje. Ypač smagu to klausinėti portugalų – tie kažkodėl tam turi patį didžiausią kompleksą. Ir smagu matyti juos besipiktinančius geografijos neišmanymu ir braižančius pasaulio žemėlapį ant servetėlės. Smagu suvokti visišką jų humoro jausmo trūkumą. O nutilus dirbtiniam juokui, tiesiog suvoki, kad to humoro jausmo, deja, trūksta ir mums patiems.