D. Šakalienė. Bjauri kova dėl Ukrainos: Rusija nesustos

Šiemetinė Europos Tarybos parlamentinės asamblėjos žiemos sesija Strasbūre spalvinga kaip šerkšno raštai saulės nutviekstame lange. Kas žaidžia politinius žaidimus, kas sprendžia mirties ir gyvybės klausimus. O kas mėgaujasi ekskursijomis – pasirodo, plenarinės sesijos metu galima ir taip.

Bet pradėkime iš pradžių. Štai parlamentaras Gediminas Jakavonis klaidžioja po Europos Tarybos rūmus, nešinas puikios poligrafinės kokybės „susirūpinusių piliečių grupės“ parengtais leidinukais. Žmogaus teisių regresą Lietuvoje jie priskiria politiniam susidorojimui su nauju katalikiškų Lietuvos rinkėjų dievinimo objektu Viktoru Uspaskich – puikūs fotografo darbai paliudija objekto grožį.

Štai kitas Tautos išrinktasis Petras Gražulis bičiuliškai šnabžda Genadijui Ziuganovui į ausį ir piktinasi naujais Vakarų išmislais – sovietiniais laikais homoseksualumas buvo baudžiamojo kodekso dalykas, o dabar kažkodėl laikoma žmogaus teisių apsaugos dalyku. O visai šalia, tuose pačiuose koridoriuose ir salėse, Ukrainos žmogaus teisių gynėjai liudija apie žmonių kankinimus, neteisėtus dingimus, sulaikymus ir žūtis – visa tai vyksta visai šalia, Europoje. 

Pilietinio solidarumo platformos ir Žmogaus teisių gynėjų grupės Ukrainoje skubiai suburta pilietinės visuomenės delegacija bėgo iš susitikimo į susitikimą, ieškodami realios pagalbos kruviname konflikte įstrigusiai Ukrainos visuomenei. Stresas, skubá – kalbėdami su Europos Tarybos generaliniu sekretoriumi Torbjornu Jaglundu, komitetais ir parlamentarais jie mėgino įrodyti, kad nėra laiko politfilosofijai. Rezultatas lyg ir yra.

Vakar, sausio 30 dieną, plenarinėje sesijoje parlamentarai pareiškė, kad pilietines ir politines teises suvaržančio įstatymų paketo atšaukimas bei Vyriausybės atsistatydinimas sukuria realią galimybę, kuria turi pasinaudoti „tiek valdžia, tiek opozicija, imdamosi konkrečių žingsnių taikiam ir demokratiniam krizės sprendimui“. Turbūt būtų netaktiška pastebėti, kad, Ukrainos pilietinės visuomenės akimis, laikinai premjero pareigas einantis Serhijus Arbuzovas tėra manipuliacija tomis pačiomis oligarchų ir korupcijos kortomis. 

Vis dėlto Europos Tarybos rezoliucija griežta, Rusijos ir ją palaikančiųjų pastangos suardyti balsavimą nedavė rezultato – galbūt prie to prisidėjo Vilniaus viršūnių susitikime pagaliau visu sukrečiančiu bjaurumu atsiskleidę Rusijos poveikio metodai iš geležinių gniaužtų besigelbėjančioms ar jau išsprūdusioms valstybėms. Nedažnai politinėse rezoliucijose tiesiai šviesiai rėžiamas žmogaus teises grubiai pažeidžiančių veiksmų pasmerkimas ir atvirai įvardijamas užkulisinis žaidėjas, kurio rankomis sukurta krizė: „Asamblėja atsižvelgia į viešus Ukrainos lyderių pareiškimus, kad sprendimas nepasirašyti asociacijos sutarties su Europos Sąjunga buvo stipriai paveiktas Rusijos Federacijos daromo spaudimo.“

Spaudimo, kurį ir Maidano revoliucijos metu Rusija nesidrovi toliau naudoti – amnestijos protestuotojams svarstymą greitai ir skausmingai paveikė mėgstamas Rusijos metodas sugriežtinti pasienio kontrolę. Žinome, kiek tokie sienos uždarymai kainavo Lietuvai ir kitoms, visais būdais į nedemokratinį bloką mėginamoms sugrąžinti, šalims, o prasiskolinusiai Ukrainai – tai peilis į paširdžius. Tad besąlygiškos amnestijos nebus.

Maža to, rezoliucijoje nedviprasmiškai primenama Rusijos Federacijai apie jos tarptautinius įsipareigojimus, kurių nuolatinis nepaisymas tapo akivaizdus: „Asamblėja norėtų priminti Rusijos Federacijai apie jos stojimo [į Europos Tarybą] įsipareigojimą pasmerkti kaip netinkamą dviejų užsienio šalių kategorijų taikymą, kai vienos iš laikomos specialios įtakos zona ir vadinamos „artimuoju užsieniu“ bei nutraukti „privilegijuoto intereso“ doktrinos taikymą šiai zonai“. 

Dovilė Šakalienė

Kabinetiniai politikai iš seniai demokratijos stabilumą ir žmogaus teisių garantijas turinčių Vakarų valstybių pamiršo, kas yra baimė dėl saugumo, kas yra tikras, staigus, žiaurus žmogaus teisių ir laisvių suvaržymas, brutalūs jų pažeidimai.

Žinoma, visiems rūpi, kas toliau – rezoliucija numato konkrečius veiksmus, tokius kaip ET Generalinio sekretoriaus iniciatyva įsteigta nepriklausoma patarėjų grupė, kuri imtųsi išsamaus, skaidraus ir nešališko žmogaus teisių pažeidimų tyrimo, padėtų patraukti atsakomybėn kaltuosius ir užtikrinti žalos atlyginimą nukentėjusiems. Deja, kol kas nei Ukrainos valdžia, nei opozicija nepaskyrė savo atstovų į šią grupę, tad kyla klausimas, ar ji veiks ir kiek bus efektyvi. 

Kita vertus, vilčių, kad Europos Tarybos požiūris rimtas, o rezoliucija – nevienadienis gražus gestas, teikia strateginis požiūris į situaciją – be minėto Rusijos Federacijos vaidmens išviešinimo ir pasmerkimo, konstatuojama, kad Ukrainos Rada tiesiogiai prisidėjo prie krizės sukūrimo antidemokratiškais įstatymais ir privalo prisiimti pilną atsakomybę. Tik dėl sesijos metu atšauktos didžiosios dalies šių pilietinių ir politinių teisių įstatyminių suvaržymų Asamblėja nereikalavo balsavimo teisės Ukrainos delegacijai sustabdymo tuojau pat, tačiau perspėjama, kad „šios sankcijos bus svarstomos balandžio sesijoje, jei grubūs žmogaus teisių pažeidimai tęsis ar jei Maidano protestai toliau bus vaikomi naudojant jėgą“. 

Spaudos konferencijos metu, iškart po rezoliucijos priėmimo, Pilietinio solidarumo platformos nariai sveikino rezoliuciją, tačiau aštrūs žurnalistų klausimai, ar ši rezoliucija padės nedelsiant pasiekti smurto prieš žmones sustabdymą, privertė pažvelgti tiesai į akis – demokratinė santvarka yra žymiai lėtesnė nei diktatūros, sprendimai priimami lėtai, vengiama tiesioginių intervencijų, o visas puses įtraukiančio dialogo paieška rizikuoja kainuoti gyvybes ir suluošintus žmones.

Galbūt galima konstatuoti, kad rūpinimasis žmogaus teisių standartų apsauga ir demokratijos principų išlaikymu sukuria situaciją, kai čia ir dabar kenčiantiems žmonėms neatidėliotinai reikalinga pagalba juda vėžlio žingsniais? Kaip besinorėtų emocingai sutikti, tiesa kitokia. Banalus atsakymas yra tas, kad kabinetiniai politikai iš seniai demokratijos stabilumą ir žmogaus teisių garantijas turinčių Vakarų valstybių pamiršo, kas yra baimė dėl saugumo, kas yra tikras, staigus, žiaurus žmogaus teisių ir laisvių suvaržymas, brutalūs jų pažeidimai. Kiti gi, iš valstybių, kuriose demokratijos niekinimas ir žmogaus teisių mindymas yra kasdienybė, nemato tame nieko blogo.

Norėtųsi tikėti, kad nei vienas iš šių dviejų antipatiškų sindromų neištiks Lietuvos. Lietuva juk Europos Sąjungos valstybė, demokratinė, užtikrinanti teisės viršenybę, o kartu šalis, kurioje sovietinis dviveidiškumo mentalitetas klesti nuo gatvės iki išrinktųjų rūmų, nuo pardavėjų iki ministerijų klerkų, kurioje sąmoningas ar nesąmoningas pasidavimas virvučių tampymui iš už rytinės sienos leido prasibrauti prieš žmogaus teises nukreiptai retorikai ir į mūsų politikos mainstream‘ą. Tik mūsų saviverte, meile laisvei ir istorine Sausio 13-ąja, Medininkų, tremties bei politinių kalinių atmintimi tegalime kliautis. Nes Rusijos Federacija, nebūkime naivūs, nesustos.

Kol bus nostalgiškai priespaudą prisimenančių ir tarybinės daktariškos dešros skoniu besimėgaujančių, tol buvusio Gruzijos prezidento Michailo Sakaašvilio Jungtinėse Tautose išsakytos įžvalgos bus aktualios. Demagogiškas ir dėl to nuostabiai efektyvus Rusijos propagandos karas, kuriame tradicijos priešpastatomos žmogaus teisėms, skirtas tik vienam tikslui: priversti iš geležinių lokio gniaužtų ištrūkusias „artimojo užsienio“ zonos šalis pasibjaurėti laisve, demokratija, žmogaus teisėmis ir grįžti į glėbį režimo, kur viskas bus nuspręsta už tave. 

Ir Ukraina šiandien yra žymiai arčiau mūsų, nei mano kai kurie populistiniame kare už rinkėjų balsus įstrigę politikai. Jei nepadėsime Ukrainai – o tuo pačiu neatsibusime ir nepaklausime kur veda mūsų „šventas“ pasipiktinimas europinėmis vertybėmis ir žmogaus teisėmis, tai šios citatos greit bus apie mus:

Aleksandra Delemenčiuk, Pilietinių laisvių centras (Ukraina): „Smurtas Ukrainoje nesiliauja, niekas neturi naiviai tikėti, kad politiniai pokyčiai turėjo realų sprendimą žmonėms Maidane ir visoje šalyje.“
Tetjana Pečiončik, Žmogaus teisių informacijos centras (Ukraina): „Sunkią negalią turintis jaunuolis uždarytas į areštinę dviems mėnesiams vien už tai, kad stebėjo protestus. Jis neturi pusės žarnyno ir be tinkamo maitinimo jis neišgyvens. Keliasdešimčiai sužalotų protestuotojų Zaporožėje neteikiama medicininė pagalba, nes jie – protestuotojai.“

Vadimas Pivovarovas, Ukrainos žmogaus teisių stebėtojų teisėsaugoje asociacija: „Ypatingą nerimą kelia situacija regionuose, kur vietos valdžia duoda nurodymus naudoti smurtą prieš bet kokį protestą.“ 

Ir tada mes pakraupę klausysime, kaip propagandistė, atsistojusi Europos Tarybos NVO Konferencijoje, baisingai piktinasi: „Euromaidano protestuotojai pažeidžia mūsų vaikų teises, jie pažeidžia vaikų teisę į mokslą.“ Mat dėl šalį ištikusios krizės dalis vaikų negali saugiai eiti į mokyklą. Iš savo vietos pašokusi jaunutė ukrainietė nesulaikydama drebulio šaukia, kad ji nori eiti į mokyklą, ji nori būti normali studentė, bet šiandien ji kovoja už tai, kad turėtų visas teises ir laisves, o švietimas kalėjime – laimės nesuteiks. Ji baigia pasisakymą abejone, ar parskridus į Kijevą į ją nebus pasikėsinta.

---
Pasaka tęsiasi, plenarinė sesija Strasbūre sėkmingai tebevyksta, o jos metu Baden Badene gyvenantys Lietuvos išeiviai nustemba pamatę puikiai pažįstamą Petrą Gražulį, kuris, užuot dirbęs savo darbą plenarinėje sesijoje už mokesčių mokėtojų pinigus, gėrisi Baden Badeno pilimi. Pasaulis mažas, ponas Petrai, Renata su vyru Johanu siunčia Jums linkėjimus.