Tačiau dar baisiau už infliaciją – politikų noras griebtis kovos. Kovos su kainomis.
Prieš šešetą metų paplitusi kasos kvito nuotrauka, kurioje matyti, kad žiedinis kopūstas viename prekybos centrų kainavo net 3,49 eurus, sukėlė tikrų tikriausią skandalą viešoje erdvėje, tuo metu apie tai buvo rašoma portaluose.
Grįžkime atgal į senus laikus. Po kalafioro skandalo, nepaisant gilaus pasipiktinimo, kainos kilo toliau. Maža to, po dvejų metų „Delfi“ pavyko gauti po paslapties šydu rengiamą Vyriausybės priemonių planą, kuriame numatomi veiksmai kovoje su prekybos tinklų įsigalėjimu, o galutinis tikslas – smulkiojo verslo skatinimas. Neoficialiai buvo kalbama, kad tai premjero Sauliaus Skvernelio deklaruotos „kovos su kainomis“ veiksmų dalis, o galutinis tikslas – skatinti smulkųjį verslą.
Pavyzdžiui, plane buvo toks punktas:
Reglamentuoti – atskirti – susiformavusias prekybos tinklų funkcijas: nustatyti, kad dideli prekybos tinklai atliktų tradicinį vaidmenį, tokį kaip turgavietės ir shopping malls (t. y. suteiktų bazinę paslaugą – parduoti produkciją lentynoje), nustatyti, kad papildomų intensyvių rinkodaros paslaugų teikimas, pirkėjų pritraukimas ir kitos prekybos tinklo paslaugos būtų teikiamos pagal atskirus agentavimo susitarimus.
Kalbant paprasčiau, prekybos tinklui būtų priklausę tik lentynos, o kas jose – tiekėjų reikalas.
Triukšmas kilo didžiulis ir baigėsi praktiškai niekuo. Tik įvesta „Šeimos kortelė“, kuri buvo pritaikyta apsipirkti didžiuosiuose prekybos tinkluose. Taip, tuose pačiuose, su kuriais politikai kilo į kovą. Negaliu pasakyti, ar ši kortelė, kuriai įdiegti buvo išleista nemažai mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų, dar veikia ir ar kas nors ja naudojasi.
Prekybos tinklai tik dar praplėtė savo valdas.
O kitas įspūdingas kainų šuolis, kurį parodė pirmieji lietuviški agurkai, sukėlę šoką tautai, tęsiasi nuo pernai metų, tačiau, tikėkimės, tai neturės kokių nors politinių pasekmių. Tiksliau, prieš einant į parduotuvę reikėtų pasimelsti, kad politikams vėl nešautų į galvą eilinį kartą kilti į kovą su kainom. Tai labai patrauklu, nes duoda daug įvairių politinių dividendų.
Taigi, kas sukėlė naujausią šoką? Tai pirmieji lietuviški agurkai, pasirodę prekybos tinkluose. Skaičiuojama, kad kilogramas pirmųjų lietuviškų agurkų kainuos 6–9 eurus. Iš mažesnių ūkininkų į prekybos tinklus atvežti agurkai parduodami jau mėnesį. Tiesa, jų kilogramas kainavo beveik 12 eurų.
Net paprasčiausios salotos tampa šiokia tokia prabanga. Jas valgydamas gali pasijausti priklausantis elitui.
Mūsų dienomis aktualijos, kai kainos mauna kelnes, kelia kiek kitas peripetijas nei kalafioro laikais. Daugiau dėl to, kad atsirado alternatyva patraukti į Lenkiją ir taip sutaupyti, – istorija byloja, jog kai atsiranda milžiniškų kainų skirtumų, tai atsiranda ir šešėlinė rinka, kuri smogs perdirbėjams. Tačiau valdantieji griežtai atmeta pasiūlymą ir Lietuvoje mažinti PVM, nors biudžetas dėl infliacijos bei vis didesnio surenkamo PVM turėtų lūžti nuo eurų.
Iš dalies toks požiūris turi savo logiką. Mes pagal pragyvenimo lygį tampame europiečiais. Tai, kas šokiravo prieš šešerius metus, dabar tapo norma. 2016 m., kai kilo kalafioro skandalas, vidutinis atlyginimas į rankas buvo 636,9 euro, o 2021 m. – jau 1012,4 euro. Šuolis milžiniškas, tik jo mes dar nesuvokiame. Nėra stebuklo. Šalia gigantiškų per pandemiją į finansų sistemą įlietų pinigų kiekių infliaciją augina ir pajamos, kurios leidžia ne taip skausmingai išgyventi sunkius laikus.
Žinoma, politikai mielai imtųsi ką nors reguliuoti ir reglamentuoti bei prižiūrėti. Taip jau nutiko su energijos kainomis, – jos mus vysis dar keletą metų, ir niekas negali pasakyti, kokią ekonominę prasmę tai turi. Eilinis pavyzdys – užuot būtų sutvarkyta sistema, pajudinta renovacija, kam pinigų turime, tiesiog manipuliuojama skaičiais.
Kaip rodo praktika, tokia kontrolė ir priežiūra pas mus dažnai lemia tiesiog keistų institucijų ir darinių kūrimą, o ne problemos sprendimą. Beje, tai dar viena dalis, didinanti kainas. Visada keista girdėti valstybinių monopolinių įstaigų ditirambus sau, kaip puikiai ir efektyviai jos veikia bei kiek eurų uždirba, tik prieš tai pamiršta paminėti, kad šis uždarbis – tai tiesiog gyventojams ir įmonėms, kurios neturi kitos alternatyvos, padidintos rinkliavos ir paslaugų tarifai.
Kaip ir įvairūs reguliavimai, kurie suteikia naudos tik patiems reguliuotojams.
Mūsų bėda, kad imamės subtilių operacijų ginkluoti kirviu ir „iš akies“, o ne skalpeliu ir po išsamių tyrimų. Platūs mostai ne visada pasiteisina ir atsiperka.
Kalbant apie kainų stabdymą ir panašius dalykus, politikams būtų vienintelis prašymas – eilinį kartą visko nesugadinkit, nekiškit rankų ten, kur nesuprantat ir tik interesus matot, nes užsukti infliacijos spiralę kur kas lengviau, nei sustabdyti.
