Ne visada manipuliacijos stumia į priekį. Sulig karantinu byra įprastos elgesio normos ir net elementarios atsakomybės bei padorumo supratimas, grimztančios nebūtin kartu su biurais, kuriuose buvo privalomi sėdmaišiai, stalo žaidimai ir visada švieži nemokami vaisiai bei kava virtuvėlėje.
– Mane persekioja tiesioginis vadovas, patiriu stresą, – nedrąsiai į generalinio „Skype“ beldžiasi nauja kolegė, priimta karantino metu. Ją „gyvai“ yra matęs tik pats direktorius ir priėmimo dokumentus tvarkiusi buhalterė.
Mestas kaltinimas nejuokingas, galintis įmonei atnešti daugybę problemų. Tai net ne galimų nemalonumų, bet bendros motyvacijos ir atmosferos kolektyve dalykas. Nepaisant sąlygų, reikia dirbti ir pasiekti rezultatų. Nuotolinis darbas efektyvumo neprideda.
– Kas nutiko, kaip su jumis elgiasi? – neramiai klausia direktorius.
– Man siunčia laiškus su užduotimis ir po to persekioja – klausia ar tas užduotis jau padariau ir kada jas atliksiu. Tai kelia didelį stresą, – dėsto darbuotoja.
– O užduotis jūs visada atliekate laiku?
– Taigi aš sakau, kad užduotys ir klausimai apie jas man kelia stresą. Kam persekioti žmogų ir apie tuo nuolat klausinėti. Darbus pagal galimybes atlieku, – dėsto žmogus.
Jei galvojate, kad čia ką tik surašiau nevykusį kažkur girdėtą juokelį, klystate. Tai viena iš realiai įmonėje vykstančių pokalbių variacijų. Šiandien panašių pasiaiškinimų šimtai.
Kitas gana simptomiškas atvejis – bendrovės buhalterės sutriko, kai vieno darbuotojo duomenų niekaip nepavyko pateikti Sodrai. Tik labiau pasigilinus, paaiškėjo, kad žmogus, kuris neseniai įsidarbino bendrovėje, tuo pačiu metu įsidarbino ir pas konkurentus. (Pateikiant ataskaitą apie darbuotoją reikia įvardinti, kuri jo darbovietė yra „pirmaeilė“. Tas Sodrai ir užkliuvo). Kai darbas iš namų, nesukontroliuosi, ką ir kam tuo metu pilietis dirba.
Paklaustas kodėl taip elgiasi, žmogus paaiškino paprastai:
– Aš tiesiog renkuosi, kurioje įmonėje man geriau dirbti.
Kiek man žinoma, jis buvo draugiškai išmestas iš abiejų bendrovių, tačiau vis daugiau buhalterių ir direktorių gali papasakoti istorijas, kai porą dienų padirbėjąs naujokas tiesiog dingsta kaip į vandenį ir net neatsisveikina. Tiesiog užblokuoja savo vadovus visuose soc. tinkluose ir telefone, nes supranta, kad naujas darbas jame neteikia džiaugsmo.
Ką nors aiškinti nemato prasmės, nes jam, visų gražiausiam ir geriausiam, niekas kažkodėl nesuteikė išsvajotų sąlygų. Nesvarbu, kad apie tokius lūkesčius niekas net nežinojo. Įdomioji dalis, kad atleisti tokį žmogų, kuris dingo nežinia kur, ypatingai sudėtinga. Kaip ir lieka klausimas – o ką daryti su atlyginimu už tas kelias dienas, kai jis lyg ir buvo bendrovės darbuotojas.
Tiesa, su paslaptingais darbuotojais nutiko ir kita bėda. Įvairios valstybinės įstaigos pradėjo naudoti praktiką, kai tyliai priimami žmonės, turintys stiprų politinį užnugarį, tačiau jų pavardės taip ir nepasirodo įmonės kontaktų sąraše. Atsitiktinumas ir IT skyriaus aplaidumas?
Sunkiai tikėtina, nes tie žmonės paprastai dirba toli gražu ne tose pareigose, kur mokamas kelių šimtų eurų atlyginimas. „Ikikarantininiais“ laikais įmonės senbuviai nori nenori pamatydavo ir susipažindavo su naujokais, kurie įsikurdavo kuriame nors vietiniai valdžiai skirtame kabinete, galėdavo reikšti pretenzijas ir netgi kam nors tyliai pranešti. Dabar, kai proteguojamas darbas iš namų, niekas be direktoriaus ir kelių patikimų žmonių net nesužinos apie naujoką, pasipildžiusį kolektyvą. Kai visi grįš į kabinetus, naujokai jau bus ne naujokais, o įmonės senbuviais, praėjusiais visus konkursų apskundimo terminus. Tuo labiau, kad daugumoje didesnių įmonių reikės ne vieno susipažinimo vakarėlio, kad bent jau „iš matymo“ pažintum per karantiną į darbą priimtus kolegas.
Dar viena bėda – kai žmogaus nematai gyvai vis stiprėja įprotis tiesiog neatsakinėti į nepatinkančias klientų ir kolegų užklausas. Jei reikia duoti konkretų atsakymą į konkretų klausimą, tai galima tiesiog ignoruoti. Kai dirbi viename pastate su tuo, kuris tą klausimą užduoda, taip elgtis neišeina, nes žmogus ateina iki darbo vietos ir perklausia žiūrėdamas į akis. O jeigu kolega gretimame mieste, ar kitoje valstybėje? Galima ramiai sau nekreipti dėmesio ir tikėtis, kad „problema pati išsispręs ir be manęs“. Jei į tiesioginio vadovo kreipinį dar tenka reaguoti, tai į kolegos, kuris kadaise sėdėjo už dviejų pertvarų prie to paties stalo, prašymą galima nereaguoti. Kam, jei tai trukdys stebėti mylimą serialą?
„Mes džiaugiamės, kad su mumis dirbate, nes jūs bent bendraujate, į laiškus per parą atsakote“, – vis dažniau skamba klientų atsiliepimai, kai į laišką ar žinutę atsakoma jei ne žaibiškai, tai bent po pirmo paklausimo, o ne po aštunto skambučio, kai po septynių mėginimų nustumti sprendimą nuo savo galvos, tenka grįžti pas pirmąjį ir tas kažko pagaliau imasi.
Pandemija tvirkina ir kuo toliau, tuo efektyvumo ir aptarnavimo kokybės kritimas ryškesnis.
Tačiau yra ir gerų žinių. Žmonės jau patys pavargo nuo tokio darbo ir gyvenimo ir nori grįžti prie normalių, ar bent „hibridinių“ darbų, kai galima kurį laiką dirbti iš ir biuro. Kai viename iš šimtus žmonių turinčiame paslaugų centre buvo džiugiai paskelbta, kad darbas iš biuro tiesiog naikinamas, prasidėjo masinis darbuotojų bėgimas į darbovietes, kurios deklaruoja, kad dirbti iš biuro bus galima.
Mes tiesiog žmonės, pažiūrėti į akis gyvam kolegai ir prie kavos paplepėti apie biuro kasdienybę norisi daug kam. Beje, taip išsprendžiama kur kas daugiau darbinių dalykų nei nuolatinėse niekada nesibaigiančiose nuotolinėse konferencijose.
