Valdyti šalį įrašais feisbuke, po kuriais iš karto pasipila gražūs partiečių, palaikytojų, potencialių pretendentų į postus „nieko neveikiu ir gaunu gerą algą“ vis sudėtingiau.
Besikaupiančios realaus gyvenimo, ne feisbukinio, kur galima tiesiog emociškai šūkauti, „griežtai rekomenduoti“ ir nesukti galvos apie pasekmes, aplinkybės vos nenušlavė Vyriausybės.
Tačiau vienas po kito vejantys skandalai kelia nerimą, kad galvą kelia absoliučiai nekontroliuojamas valdininkų, tarnautojų ir mikrosprendimų priėmėjų sluoksnis. Kai kurie savo labui jau pradeda dirbti šeimomis, ką parodė kolegos Tomo Janonio tyrimas.
Atlikdama beprecedentį tyrimą statybų ir teritorijų planavimo srityje STT, regis, nusitaikė į įtakingą Ruškulių šeimą. Jos nariai sugebėjo suderinti NT objektų vystymą ir darbą Statybos inspekcijoje. Gerai informuotų Delfi šaltinių teigimu, Ruškulių šeimos vyrai gali būti esminė STT tyrimo ašis. Jie galbūt užėmė tarpininko vaidmenį.
Aurimas Ruškulis – buvęs Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos darbuotojas. Vilniaus teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamente, Teisės ir bendrųjų reikalų skyriuje, ėjo vyriausiojo specialisto pareigas. Jo tėvas yra Petras Ruškulis, turintis interesų NT ir statybų sektoriuje. Romas Ruškulis – A. Ruškulio dėdė, besisukantis versle, figūravęs Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje.
Pačioje Vilniaus širdyje, senamiestyje, visai šalia gynybinės sienos bastėjos, keistomis aplinkybėmis ėmė dygti naujas daugiabutis. Nors leidimas buvo išduotas tik 31 butui, čia verslininkai bandė parduoti kur kas daugiau.
Kilus skandalui Delfi žurnalistai kreipėsi į VTPSI viešųjų ryšių skyrių, prašydami atsakymo, iš kokių lėšų vos apie 800 eurų neatskaičius mokesčių per mėnesį uždirbantis A. Ruškulis tapo statybas vystančios įmonės bendraturčiu. Tačiau inspekcijos atstovė negalėjo atsakyti į šį klausimą: „Pagal VTPSI galiojančią tvarką atsakymus į žiniasklaidos klausimus, susijusius su VTPSI veikla, teikia VTPSI vyriausiasis specialistas (atstovas viešiesiems ryšiams), laikantis nustatytos tvarkos, ir kiti darbuotojai. Jūsų pirmieji du klausimai skirti asmeniškai A. Ruškuliui – šiuo atveju minėta tvarka tikrai netaikoma.“
Citatos pabaiga.
Jei kam neaišku, tai turbūt įsivaizduojate, ką reiškia tokia šeima Vilniaus nekilnojamojo turto rinkai? Mūsų įstatymai tokie, kad gali leidimą išduoti, gali neišduoti ir visada būsi teisus. Teoriškai vienas vystytojas viename ar kitame sklype niekada nieko nepastatys. Kitas, pigiai nupirkęs iš pirmojo, greitai ir teisėtai suręs naują kvartalą. Arba vienam bus leista toje pačioje vietoje statyti trijų aukštų daugiabutį, kitam – šešių. Jaučiate, kaip stiprėja papildomų milijonų eurų kvapas? Klausimas, ar vystytojai pasiryžę „pateikti argumentus“, kurie skatina tokias dovanas, nelabai prasmingas, nes atsakymas aiškus, kad taip. Biurokratai, savo ruožtu, pasistengia, kad teisės aktai būtų surašyti taip, jog juose velnias koją nusilaužtų ir bet koks sprendimas būtų teisėtas.
Kiek kitokia istorija įklampino vidaus reikalų ministrę Agnę Bilotaitę. Tai atskleidė kolegos Skirmanto Malinausko tyrimas.
A. Bilotaitės vadovaujama ministerija nusprendė Turto fondui perduoti sanatoriją Palangoje. Anot Palangos mero, būtent šis sprendimas gali padėti Bilotaitės bendražygei – Šventosios seniūnei – perimti iš valstybės prestižinį sklypą prie jūros. Ministrė artimą bičiulystę su Šventosios seniūne neigia.
Prieš kelias savaites vidaus reikalų ministrė A. Bilotaitė pranešė, kad VRM atsisako Kultūros, pramogų ir sporto rūmų bei sanatorijų „Pušynas“ ir „Dainava“. „Pušyno“ sanatorijoje Palangoje teikiamos reabilitacijos paslaugos pareigūnams. Sanatorija – prestižinėje vietoje, arčiausiai jūros, sklypai čia vieni brangiausių Lietuvoje. Nusprendus sanatorijos atsisakyti gali atsirasi pagrindas šios teritorijos sklypus susigrąžinti šeimoms, kurios žemių čia turėjo iki sovietmečio.
Sklypą šalia teritorijos bando atgauti ir konservatorės, Šventosios seniūnės Veronikos Skeberdytės artimieji.
„Jeigu jau taip paprastai kalbėtume, tai savo uošviais rūpinasi Šventosios seniūnė. Tačiau ji niekur nėra to deklaravusi“, – LNK teigė tyrimą apie šią istoriją pirmasis paviešinęs žurnalistas Skirmantas Malinauskas.
„Kokie mano privatūs interesai šiuo klausimu? Tai mano vaikų senelių žemė. Tai tiesioginis mano vaikų turtinis interesas“, – LNK sakė pati Šventosios seniūnė V. Skeberdytė.
Palangos meras Šarūnas Vaitkus teigia, kad tai viena ir nedaloma teritorija. „Yra viena žemė. Yra 2,7 hektaro teritorijos, suformuotos prie „Pušyno“, įskaitant ir pastatą. Laisvos, neapstatytos žemės yra apie 1,8 hektaro. Tai bendras ir neskaidomas sklypas“, – LNK sakė Palangos meras.
Konservatorė A. Bilotaitė tikina, kad apie šiuos partijos kolegės V. Skeberdytės planus nieko nežinojusi. Sako, kad ir pačią V. Skeberdytę žinanti tik kaip partijos narę. „Tai yra partijos narė, toks ir ryšys“, – kalbėjo vidaus reikalų ministrė. Šią istoriją pradėjus narplioti žurnalistui S. Malinauskui, paaiškėjo: panašu, kad A. Bilotaitė ir V. Skeberdytė – geros pažįstamos, jos kartu eina į partijos renginius, kartu fotografuojasi.
Klausimų iš karto kyla ne vienas: kodėl dabar, kai valdžioje – artima bičiulė, staiga prireikė parceliuoti sėkmingai veikiančią sanatoriją?
Spėčiau, vėl kažkokiose pavaldžiose institucijose tiesiog susisuko įvairūs sraigteliai, buvo nuspręsta, kad laikas ir procesas pajudėjo. Ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai ministras pasirašo dokumentus ir net nesuvokia pasekmių. Realiai dokumentų kiekis toks, kad tam ir yra įvairių tarnybų bei departamentų, jog būtų išvengta panašių „nuotykių“. Visgi iki šiol tylomis papasakojama, kaip dešimtmečiais dirbantys klerkai įvairiomis formuluotėmis ir nuorodomis į įstatymus užmaskuoja interesus.
Tokių atvejų daugybė ir juos net sunku vardinti. Toks vaizdas, kad ministerijoms pavaldžių institucijų ir tarnybų veikla kuo toliau, tuo mažiau kontroliuojama. Politikai užsiėmę kovomis savo burbuluose, o iki nuodėmingų žemiškų problemų nusileidžia retai.
Liūdna tendencija, nes sena liaudies išmintis byloja: „įleisk kiaulę į šventorių, užlips ir ant altoriaus“. Metai valdžioje – tinkamas laikas susigaudyti, kas negero vyksta viename ar kitame sektoriuje. Jei nėra noro pradėti reformų, tai galima bent pasistengti sustabdyti norą pelnytis iš valdiškos tarnybos.
Kuo valdžia silpnesnė, tuo tas noras stipresnis ir sparčiau plintantis. Jis – kaip vėžys. Auga greitai, naikinamas sunkiai.
Kalbant apie tarnybas, jų, turinčių įvairių galių, galinčių kovoti su šiuo dalyku, pilna. Nuo Valstybinės mokesčių inspekcijos, Specialiųjų tyrimų tarnybos, imuniteto tarnybų atskirose institucijose iki Kriminalinės žvalgybos bei kitų, kurių pavadinimų geriau net neminėti.
Tačiau yra vienas niuansas – nė viena iš jų nepuls draskyti panašių šeimos tinklų savo iniciatyva. Būtina aiški ir griežta politinė valia, kad procesai pajudėtų. Įrašo savo feisbuko paskyroje „mes pasiryžę griežčiau kovoti su korupcija ir piktnaudžiavimu“ nepakaks. Niekas nė piršto nepajudins.
