Niekam ne naujiena, kad mes gyvename geriausius laikus nuo LDK laikų, ekonominė gerovė aukštumoje, tačiau šis gėris baiginėjasi. Artimiausios prognozės – augimas lėtėja. Jei nebus recesijos, ar, paprasčiau kalbant krizės, mums pasiseks. Toks pasikartojančios realybės jausmas, nes net kai kurie valdantieji, pavyzdžiui, Gediminas Kirkilas, tie patys, kurie mus sėkmingai nuvedė į krizę prieš dešimt metų.
Dabar į krizę mūsų niekas neveda, nes valstybė gyvena be realios valdžios. Mes tiesiog stačiai smingame į ten, iš kur pakilimas bus ilgas ir sunkus. Tačiau tai nėra politikų problema. Ir nebus.
Situacija, kai džiaugiamasi dideliais pinigais ir jie sėkmingai taškomi, nors aišku, kad finansinės įplaukos greitai sumenks, nutiko ne kartą ir ne du. Įdomiausia, kad net ne valstybėse, o įmonėse ir didžiulėse korporacijose.
Mes žengiame tuo keliu, kuris nutinka bendrovei, kai akcininkai pasamdo netinkamą vadovą. Jei pasitaiko augimo laikai, tokie vadovai iš karto įsisavina aiškų tikslą – norint išlikti kėdėje reikia pamaloninti akcininkus. Ne, ne dividendais, o smulkiomis žmogiškomis dovanėlėmis. Pavyzdžiui, leisti nemokamai paskraidyti įmonės lėktuvu. Jei akcininkas ne toks reikšmingas, tiesiog pagerbti smulkiomis dovanėlėmis ir, kas dar svarbiau, dalinti kuo daugiau pažadų, kaip įmonė tuoj suklestės ir viskas tik gerės. Kaip vėliau atsikratyti tų pažadų tik fantazijos klausimas. Tas pats modelis, kai mokytojams buvo pažadėti vienokio dydžio atlyginimai, o atėjus laikui tiesiog paaiškinta, kad „pinigų nėra ir nebus. Patys suprantate, krizė ant nosies“. Politikai laimėjo – problemą, kuri kėlė nerimą (mokytojų virtimas organizuota jėga) jie sunaikino. Ciniška, tačiau pedagogų mažiau nei pensininkų, kurie rinkimuose ir yra pagrindinis tikslas. Tačiau visada galima padalinti pažadų ateičiai. Tai juk nieko nekainuoja.
Korporacijose, tokie pat žaidimai taip pat nutinka gana dažnai. Klasikinis pavyzdys, buvęs ir pas mus. Viena įmonė staiga pradėjo labai patraukliomis kainomis pardavinėti sauskelnes. Vietiniai tiekėjai krito į paniką. Pasigilinus paaiškėjo, kad sauskelnes tiekia tos pačios įmonės atstovai Rumunijoje. Tiesiog tenykštis vadybininkas norėjo raportuoti apie didesnę rinkos dalį ir sėkmingą savo darbą, todėl mūsiškiai pusvelčiui pradėjo pardavinėti sauskelnes, visiškai nesirūpindamas, kad tai pačiai korporacijai Lietuvoje tai atneš milžiniškus nuostolius.
Kodėl tai nutinka? Atsakymas paprastas – kai nėra tinkamos akcininkų kontrolės, samdomi direktoriai greitai prisitaiko ir pradeda elgtis taip, kad naudą akcininkams jie tik imituotų. Tada ne taip svarbu kas, kalbant apie ilgalaikę perspektyvą, bus naudinga įmonei, svarbu kas tuo momentu naudinga direktoriui.
Tas pats nutinka ir su politikais – jie tiesiog nustoja dirbti tiesioginį darbą. Prasideda grandininė reakcija. Nekontroliuojamos institucijos pradeda elgtis ne taip, kaip joms liepia įstatymas, o taip, kaip joms patogiau. Kai tik nelieka spaudimo, dingsta bet koks noras daryti ką nors, kas neatitinka asmeninių interesų. O ir kam, jei valdžios ir priežiūros bei atsakomybės nėra. Geriausias pavyzdys vieno iš mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomo tarnautojo elgesys. Tai vaizdžiai aprašo Alytaus meras Nerijus Ciesiulis:
„Kelios ministerijos Alytaus miesto savivaldybėje įkūrė spaudos centrą. Įtariu, kažkas gavo pylos, nes prastai visuomenę informuoja apie mūsų reikalus. O dabar įdomiausia dalis.
Prieš tris dienas pas mus įkūrė informacinį štabą, kuris turi informuoti tiksliai apie esamą situaciją Alytaus regione, o šiandien į jį atsiuntė jauną vyruką. Atvažiavo anas iš Vilniaus 10 val. ryto, paklausė, kur čia jam reikėtų dirbti. Darbuotojos parodė. Pasėdėjo žmogus, pasidairė. Tada paklausė, ką gražaus galima pamatyti Alytuje. Aišku, savivaldybės darbuotojai papasakojo. O tas ir išėjo savom akim lankytinų objektų įvertinti.
Žadėjo po ekstremalių situacijų posėdžio paskambinti, pasiteirauti, kokios naujienos.“
Neturiu duomenų, ar paklausė, ar po lankytinų objektų apžiūros išdundėjo į Vilnių leisti dorai uždirbtos algos. Tačiau esu tikras, kad šiam valdininkui net plaukas nuo galvos nenukris, nes jo valdžia iš jo ir nereikalavo jokio rezultato ir dėl to nesuko galvos. Kodėl? Tiesiog rezultatas niekam nerūpi. Greičiausiai, niekas net nepareikalaus jokios ataskaitos. Tiesiog reikėjo atlikti kokį nors formalumą, tas ir buvo padaryta.
Kaip rezultatas nerūpi ir tūlam Prezidentūros atstovui, kuris, vilkėdamas brangiu kostiumu, per Kaimo reikalų komiteto posėdį ūkininkams išdidžiai pristatinėjo lengvatų dyzelinui naikinimo projektą. Valdininkas net nevyniojo žodžių į vatą ir pagrindinis kalbos leitmotyvas buvo: „JŪS turite būti socialiai atsakingi ir pritarti didesniems mokesčiams tam, kad MES galėtume padidinti pensijas.“
Niekam nerūpi, kad mokesčiai, kuriuos buvo mėginama masiškai įvedinėti, realiai niekam nereikalingi, nes tik priešina atskirus visuomenės sluoksnius. Peržiūrėti valstybės išlaidų, kai neefektyvumo kloakoje be pėdsako dingsta šimtai milijonų eurų, niekas net neplanuoja.
Bet taip elgiasi bet kuris protingas direktorius, kurio tikslas tik asmeninė gerovė – jis pasistengia, kad akcininkai tarpusavyje susipjautų. Tada niekam nerūpi, ką jis realiai veikia ir kokie rezultatai. Tada po dūmų uždanga niekam nerūpi ir tai, kad direktoriaus deklaruojami puikūs rezultatai yra „pasiskolinti“ iš ateities. Įmonės pusvelčiui švaisto savo turtą tam, kad būtų galima parodyti „mes uždirbame“ ir niekam neįdomu, kas bus po kelių metų, kai teks dengti nuostolius.
Tačiau čia pagrindinė kaltė, deja, tenka ne politikams ir ne samdomiems direktoriams, kurie kartais vadinami „tuščiais švarkais“, nes be gražaus įvaizdžio ir besaikio godumo neturi nieko. Atsakomybė už įmonę ir valstybę tenka jos savininkams – piliečiams ar akcininkams. Ne, tai ne rinkėjai. Tai organizacijos, ar struktūros, kurios privalo nuolat palaikyti spaudimą vadovams. Kai mokytojai ir medikai pradėjo grasinti streikais, nes valdžia juos apgavo, natūraliai iškilo klausimas – o ką iki šio momento veikė profsąjungos, kokie buvo kontaktai su valdžia ir kokie streikai ne tada, kai biudžetas kaip įstatymas iškeliavo į Seimą, o tada, kai šis teisės aktas buvo rašomas.
Krūva „įdomių“ teisės aktų – o kur šimtų asociacijų, atstovaujančių įvairias įmanomas ir neįmanomas verslo ir visuomenės struktūras, protestai ir lobistinis darbas, ar garsus kalbėjimas.
Pasaulyje jau seniai žinoma, kaip atrinkti žmones atsakingoms pareigoms. Kelios pačios paprasčiausios taisyklės byloja – jei žmogus keletą kartų neįvykdė užduoties, nors tam ir rado tinkamų pasiteisinimų, su juo geriau atsisveikinti. Jis užduočių niekada neįgyvendins ir to daryti net neplanuoja. Nesvarbu, kaip jis save reklamuoja. Kita taisyklė – jei užduotis suformuluojama „papunkčiui“, tačiau punktai nevykdomi, ar vykdomi ne eilės tvarka, tai irgi reiškia, jog iš šio piliečio didesnės naudos metus. Tačiau sprendimą atsisakyti vadovaujančios komandos nario priima tik akcininkai.
Testą, kas iš mūsų politikų praeitų šiuos testus, galite patys.
Vėl pasikartosiu – be nuolatinės kontrolės mes liksime prie suskilusios geldos, kaip dabar ir nutiko. Mes tiesiog tuščiai iššvaistėme ekonomiškai geriausius valstybės metus per 500 metų. Galėsime tuo pasigirti vaikams ir anūkams.
O ką žlungančių valstybių ir įmonių direktoriai? Jiems viskas gerai. Paprastai tie žmonės pasitraukia su „auksiniu parašiutu“. Po savęs jie palieka griuvėsius ir nejausdami jokio sąžinės graužimo eina pardavinėti savo paslaugų kitiems, kuriems dar daro įspūdį ne rezultatai įmonių balanse, bet gražios kalbos ir brangūs kostiumai. Tiesiog jų toks darbas. Kitaip dirbti jie nemoka.
Autorius feisbuke.