Tačiau krizė atėjo ir joje mes jau gyvename, nors gyvenimo šventė iš pirmo žvilgsnio toliau kunkuliuoja ir gėrybių ragas išsekti neplanuoja.
Butus šluojame kaip niekučius pigiose kiniškose parduotuvėse – pagal paveiksliuko grožį ir pažadą, kad daiktą, už kurį moki, tikrai gausi. Gatvėje sutiktas vienas didžiausių NT vystytojų prieš kelias savaites atvirai sakė; „nežinau, kas perka mūsų butus. Net neįsivaizdavau, kad taip gali būti. Reikės atlikti tyrimą, kad suprastume, koks yra vidutinis pirkėjas“.
Smaginomės ir dar smaginamės kaip galime. Lėktuvais gabenami mangai iš Peru, prie kurių rikiuojasi eilės, pomidorai po 12 eurų už kilogramą, nes „ekologiški ir kvepia geriau“. Braškės po 15 eurų už kilogramą visiškai įprasta kasdienė prekė.
Dar niekada Vilniaus asfalto nebraižė tiek išskirtinių automobilių, už kurių vairo su darbu nelabai susipažinę jaunuoliai. Kaip sakė viena komentatorė „seniai karas buvo.“
Rezultatus jau turime. Juos netgi įvertino tarptautinės organizacijos.
Europos Komisija paragino Lietuvą plėsti mokesčių bazę ir didinti išlaidas socialinei apsaugai, kad būtų sumažintas skurdas ir socialinė nelygybė.
Briuselis teigia, kad spartaus ekonomikos augimo vaisių Lietuva nepadalija teisingai – socialinė nelygybė yra viena didžiausių Europos Sąjungoje, o skurdas labiausiai gresia vyresniems žmonėms, neįgaliesiems, nepilnoms šeimoms ir bedarbiams.
„Europos Komisija rekomenduoja (...) gerinti mokestinių prievolių vykdymą ir plėsti mokesčių bazę, pereinant prie šaltinių, kurių apmokestinimas mažiau kenkia augimui. Mažinti pajamų nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, be kita ko, pagerinant mokesčių ir socialinių išmokų sistemos struktūrą“, – rašoma pranešime.
Komisija teigia, kad nelygybę Lietuvoje skatina mažos išlaidos socialinei apsaugai bei socialinių paslaugų trūkumas. Siekiant padidinti biudžeto pajamas, Lietuva raginama gerinti pridėtinės vertės mokesčio surinkimą, siūloma svarstyti nekilnojamojo turto ar automobilių taršos mokesčius.
Briuselio teigimu, Lietuvai taip pat reikia veiksmingesnės inovacijų politikos.
Kaip beisbolo lazda per pakinklius. Valstybės klestėjimo laikais, kurie, „Luminor“ banko vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico vertinimu, ekonomikai buvo geriausi per paskutinius kelis šimtus metų, mes sugebėjome tik tiek, kad, pilna gerkle rėkdami apie gerovės valstybę, praturtinome tik gana siaurą visuomenės sluoksnį ir gėrybes sukoncentravome didžiuosiuose miestuose. Ne, šiek tiek didesni vaiko pinigai ir galbūt kada nors būsianti galimybė šeimoms su mažais vaikais šiek tiek pigiau pirkti mažose parduotuvėse, kurios galbūt įsisteigs, šios nelygybės neišlygino ir netapo skurdžiai gyvenantiems liftu į viduriniąją klasę, apie kurią kalbame daug, ilgai, nuobodžiai ir be jokios konkretikos.
Kaip tai atrodo atsako tie patys prabangių mangų pardavėjai. Kiekvieną savaitę vien Vilniuje ir Kaune jie aptarnauja 500 – 600 klientų. Klaipėdoje mažiau, Iš regionų rašo tik pavieniai pirkėjai. Nors feisbuko sekėjų daugėja labai sparčiai, tačiau pirkėjų daugėja nebe taip greitai. Kaune, panašu, jau pasiekta bendruomenės riba.
Tiek tos realios ypatingai kokybiškų ir brangių produktų perkamosios galios Lietuvoje.
Bet čia tik viena dalis. Apžvelkime šios savaitės žinias iš kitos Lietuvos, tos, kur ne visi rikiuojasi į eilę prie pomidorų už 12 eurų.
NT rinka jau nebe tokia panaši į šviežių bandelių parduotuvę. Registrų centras rašo, kad šiemet beveik 8 proc. augimą išlaikančią nekilnojamojo turto (NT) sandorių rinką į priekį tempia augantis parduotų žemės sklypų skaičius, o štai iki šiol augę butų pardavimai gegužę pajudėjo priešinga kryptimi. Metų pradžioje augusi butų sandorių rinkos kreivė gegužę pakrypo žemyn. Visoje šalyje šiemet per sausio-balandžio mėnesius savininkus pakeitė 14,3 tūkst. butų – 6,9 proc. daugiau nei praėjusių metų tuo pačiu metu (13,3 tūkst.). Vien per gegužę parduota kiek daugiau nei 3 tūkst. butų – 3,4 proc. mažiau nei praėjusių metų gegužę ir 2,5 proc. mažiau nei šių metų balandį.
Kol kas tai toli gražu ne kritimas, nes vis sparčiau juda prekyba nekilnojamu turtu regionuose, tačiau nerimo ženklų yra.
Kur kas liūdnesnė kita žinia. „Sodra“ pripažįsta, kad algų augimas išsikvepia. O ir pačio augimo gražūs skaičiai daugiausia buvo pasiekti didinant mažiausius atlyginimus. Paprasčiau kalbant, pakėlus minimalią algą ir biudžetininkų atlyginimus.
Džiugi žinia ta, kad pagaliau viršijome 800 eurų vidutinį atlyginimą „į rankas“. Tiesa, vidutiniškai, nes ypatingai sparčiai augo žmonių, uždirbančių 3 tūkst. eurų ir daugiau skaičius.
Grįžkime prie krizės. Kol kas mūsų ekonomika dar nepradėjo buksuoti tiek, kad tai pajustų dauguma šeimų, kaip buvo 2009 m. Tačiau Europos komisijos išvados rodo, kad nesugebėdami valdyti iš augančios ekonomikos gaunamo gėrio mes jau klimpstame į socialinę krizę.
Tokios milžiniškos ir niekaip nesprendžiamos atskirtys, kokios yra pas mus, neišvengiamai veda arba į socialinį sprogimą, arba į neprognozuojamus politinius perversmus ir populistų atėjimą į valdžią. Kaip rodo praktika, sočiai gyvenantis Vilniaus feisbuko burbulas prie balsadėžių vis dar neįveikia ne tokios sočios provincijos, kurioje vidutinis atlyginimas gali būti ir 500 eurų mažesnis nei sostinėje.
Kitas aspektas, kad pajamų nelygybę nori nenori teks spręsti ir tam neužteks deklaracijų apie gerovės valstybę bei brangiai apmokamų konsultantų surašytų strategijų „kaip gyvensime po 2050 m.“. Neišgelbės ir tūkstančiais atvežami ukrainiečiai. Jie pinigus pažįsta, nemokamai nedirbs. Statybininkai jau skundžiasi, kad šiems mes jau praeitas etapas ir Vokietija kur kas mielesnė nei darbininkų bendrabutis Lietuvoje. Mokytojai taip pat parodė, kad žmonės, norintys gauti savo dalį gerovės valstybėje jau tampa jėga.
Nieko naujo, tačiau kol kas realios ir ilgalaikės strategijos, kurios būtų laikomasi ir žmonės iš skurdo gautų bent jau šansą patekti į viduriniąją klasę nėra ir artimoje ateityje nenusimato. Tik laikas tiksi.
Šiandien pinigų, kuriuos išsidalina turtingiausieji ir esantys netoli valdžios, dar pakanka tam, kad būtų galima pagerinti visos visuomenės, ne atskirų jos sluoksnių gyvenimą, dar galima rasti. Kaip bus po metų ar dvejų, kai sumažės ES finansavimas, o pasaulio ekonomikoje prasidės braškėjimas, negali atsakyti niekas.
Lietuva čia vėlgi išskirtinė valstybė. Mes leidžiame sau prabangą gyventi gilioje socialinėje krizėje ir nesukti galvos apie ateitį. Milijoną žmonių, kurie emigravo jau praradome, tačiau išvadų, kaip rodo Europos Komisijos tyrimas, nepadarėme.
Bloga žinia ir tai, kad automobilio, taršos ar oro naudojimo mokesčiai mūsų neišgelbės. Reikia skausmingos valstybės valdymo reformos, kad biudžetinių įstaigų darbuotojų skaičius atitiktų gyventojų skaičių ir būtų galima, išlaikant panašų biudžetą mokėti orius atlyginimus biudžetinių įstaigų darbuotojams, tai savo ruožtu privers pasitempti ir verslą, ypatingai regionuose. Tačiau mes ir toliau sau leidžiame prabangą gyventi socialinėje ir valstybės valdymo krizėje ir „juodąsias skyles" tiesiog užpylinėjame savais ir skolintais eurais tuo pačiu nespręsdami jokių problemų.
Jei reikia pavyzdžių, ką galima keisti, prašau. Mažųjų savivaldybių valdininkija – duomenys priešrinkiminiai. Tokių variantų „papurčius" įstaigas ir organizacijas daugybė. Tačiau mes nieko nekeičiame ir keisti, panašu, neplanuojame.
Kalvarijos savivaldybėje 10 643 gyventojai, mero alga viešai neskelbiama, rekvizitai.lt duomenimis savivaldybės administracijoje 90 darbuotojų, Pagėgių savivaldybėje 7679 gyventojai, administracijoje 139 darbuotojai, mero alga 2740 EUR iki mokesčių (skaičiuota pagal seną sistemą), Rietavo savivaldybėje 7470 gyventojai, savivaldybėje 57 darbuotojai, mero alga 2983 EUR iki mokesčių, Kazlų Rūdoje 11 599 gyventojai, 109 darbuotojai savivaldybėje, mero alga 2385 EUR iki mokesčių. Neringoje 3373 gyventojai, 61 darbuotojas, mero alga 2456.55 EUR iki mokesčių. Birštone 4154 gyventojai, 62 darbuotojai administracijoje, mero atlyginimas 2843 EUR iki mokesčių.
Didmiestyje šios savivaldybės tai būtų nedidelė seniūnija, kurią prižiūri seniūnas su keliais darbuotojais, valstybei kainuojanti dešimtis kartų pigiau nei pilnakraujė politinė savivaldybė.
Autorius feisbuke.