Nė viena baidarė nepajudėjo iš vietos, nepamojavo irklais, nebuvo sutraukytos jokios tiekimo grandinės, nes jos jau stovi čia, prie sienos, o laivelis pabrango dešimtadaliu. Karas ir sankcijos atnešė baimę, infliaciją ir sužadino godumo jausmą. Kaip sako įvairių konsultantų patarlė, „krizė – tai galimybių metas“. Tiesa, ne visiems.
Eiliniams piliečiams laikas pasverti savo išlaidas ir susidėlioti gyvenimą kiek kitaip.
Taigi, kas bus su mumis ir mūsų ekonomika. Kol kas mes juokiamės iš Rusijos, kuri dėl sankcijų sėkmingai ritasi į XX amžiaus vidurį. Tačiau nelinksmi laikai ateina ir pas mus.
Grūdų kainos jau šoktelėjo daugiau nei 400 eurų už toną, tada nutiko korekcija, tačiau jos vis tiek rekordinės – tokios, kokių dar nebuvo istorijoje. Daugiametis vidurkis – apie 180 eurų už toną. Degalų kainų pokyčius matome degalinių švieslentėse.
„Buvo momentas, kai ūkininkai už grūdus prašė 420 eurų. Tiek mokant paukštieną reikėtų pardavinėti po 1,5 euro už kilogramą. Šiandien jos kaina kiek virš euro. Bijau, kad kai tokia kaina pasieks parduotuvių lentynas, žmonės tiesiog neįpirks maisto. Matome, kad reikia valstybės pagalbos, galbūt subsidijų“, – sako Jonas Jagminas, paukščius auginančios „Agroaves group“ savininkas.
Verčiu į liaudies kalbą – maistas brangs daug, labdaros versle nebūna. Ką tai reiškia? Tiems, kas būna centre, užtenka pasivaikščioti Vilniaus Gedimino prospekto prieigose – kavinių, kurių specializacija – gaminti dienos pietus biurų planktonui, mažėja, ir tai matoma plika akimi. Maistas brangsta jau dabar, degalai, būsto išlaikymas brangsta, ir žmonėms tenka atsisakyti dalies išlaidų.
Kol kas mes dar nesuvokiame ir negalime suvokti, kokio masto iššūkių bus su mūsų ekonomika. Tikėtina, tai nutiks balandį, kai įmonės pradės dėliotis pinigų srautus ir ims aiškėti, kokie patirti praradimai dėl karo, kokie partneriai prarasti, kokios tiekimo grandinės sutrūkinėjo, kiek brango žaliavos, ar jų išvis yra. Pavyzdžiui, niekas kol kas negali pasakyti, kas bus su transporto sektoriumi, kuris sudaro nemenką mūsų BVP dalį. Mes buvome tiltas tarp Rytų ir Vakarų, dabar šis tiltas susprogdintas. Auksinių unitazų iš Italijos į Maskvą vežti nebereikės ilgai.
Darbas vėl taps vertybe. Prasidės atleidimai, nes, nori nenori, teks keisti darbo ir verslo kryptį, taupyti nebūtinoms sritims. Valstybinis sektorius ne vienam taps saugia užuovėja.
Žemės ūkiui ateina auksiniai laikai. Nežinia, ar Ukrainoje dėl Rusijos agresijos vyks visavertė sėja. Ši šalis su Rusija buvo vienos didžiausių grūdų eksportuotojų. Mes esame dideli žaidėjai netgi tarptautiniu mastu. Javų kainos šiuo metu „kosminės“ ir juos auginti pelninga net beriant kelis kartus pabrangusias trąšas. Tačiau dar reikia valdininkų įsikišimų, kad, pasikeitus sąlygoms, prisitaikytume prie naujų aplinkybių.
Paukštienos ir kiaulienos augintojams, kaip sakė J. Jagminas, bus sudėtinga parduoti produkciją, nes paklausa mažės. Tačiau, iš kitos pusės, reikės maitinti Ukrainą, nes tenykštės maisto pramonės įmonės ar dalis jų bus sunaikintos ir vargu ar veiks visu pajėgumu. Pabėgėliai – taip pat papildomos burnos.
Čia jau priklausys nuo to, ar sugebėsime integruotis į įvairias pagalbos tiekimo grandines, kurias finansuos ES ir JAV. Tai – ne verslo, bet mūsų valdžios užduotis. Jei pavyks, laukia auksiniai laikai, nes gamybos apimtis galime lengvai dvigubinti. Jei ne, gamyba gali trauktis. Lenkijos be PVM ir su rekordiškai žemu zloto kursu dar niekas neatšaukė.
Pramonė. Kol kas sunku pasakyti, kaip mus paveiks tai, kad iškritome iš Kinijos tiekimo grandinių ir, be to, sugriuvo Rusijos rinka, kuriai per užsakovus dirbome ir mes. Kaip elgsis mūsų užsakovai, kuriems patiems trūksta darbo savo gamyklose, dar sunku nuspręsti. Automobilių koncernai žmones atleidžia tūkstančiais.
Nekilnojamojo turto rinka. Laukia korekcija. Kokio dydžio, priklausys nuo ekonomikos stabtelėjimo ir infliacijos. Asmeniškai aš netikiu vystytojų versija, kad nekilnojamasis turtas brangs, nes metalo ir statybinių medžiagų kainos kyla į kosmosą. Kaina ir savikaina ekonomikoje neturi nieko bendro. Atminkite tai, kai prestižinėje parduotuvėje 50 eurų mokėsite už marškinėlius su geidžiama emblema.
Niekam nerūpi, kad jų reali savikaina, įskaitant pagaminimą, medžiagas ir vaikų darbą kur nors atokioje šalyje, keturi eurai. Svarbu, kiek pirkėjas nusiteikęs mokėti. O pirkėjas, kuris ką tik ramiai skaičiavo paskolos dydį, dabar žagsi kiekvieną kartą pravažiuodamas degalinę ir užėjęs į parduotuvę – jo perkamoji galia krenta, ir žymiai. Jei krizė bus trumpa, galbūt pardavėjai tiesiog sugebės išlaukti ir stipriai nemažinti kainų. Jei užsitęs ir pradės spausti bankai, gali būti įdomybių.
Mokesčiai. Laukite visų mokesčių, kurie buvo atmesti ar numarinti. Po karo vėliava jie bus priimti ir tai dar patuštins eilinių piliečių kišenes.
Valdžia. Šioks toks laimėtojas gali būti Vyriausybė – didesnės kainos, daugiau PVM į biudžetą, tačiau kai siautėja tokia infliacija, neaišku, kiek reikės lėšų paramai verslui ir skurdžiau gyvenantiems gyventojams palaikyti, pabėgėliams priimti, energetiniams ištekliams. Tačiau šios įplaukos gali tapti ir nedideliu gelbėjimosi ratu. Reikės gigantiškų energetinių ir karinių projektų. Pavyzdžiui, kodėl renovacijos ir karinių miestelių statybos negali imtis tik lietuviškos įmonės? Kodėl nesuformavus sąlygų taip, kad prioritetas atitektų lietuviškų statybinių medžiagų gamintojams? Ukrainą reikės atstatyti. Galime dalyvauti ir mes, tačiau tam reikia įdirbio. Kaip kaubojui užšokti ant paskutinio nuvažiuojančio traukinio laiptelio nepavyks.
Išvados – jei turite pinigėlį, laikykite jį prie savęs, tačiau jei planavote įsigyti kokį nors stambesnį daiktą, nedelskite. Jis greičiausiai neatpigs. Atsisakykite nereikalingų išlaidų. Laukia įdomūs laikai. Verkti nėra ko – karas yra karas. Mes tiesiog pasirinkome, kurioje pusėje esame, ir niekur nesitrauksime. Kaip jau minėjau, balandį pradėsime matyti tikrąjį, nors ir negalutinį, pokyčių mastą.
